Churchill.lt

Eina paskutinės dienos iki vasario 7d. kai įvyks antras Ukrainos prezidento rinkimų turas, kuriame susikaus pirmajame ture, vykusiame sausio 17d. daugiausiai balsų surinkę žavingoji Yulia Tymoshenko ir buvęs Ukrainos prezidentas Viktor Yanukovych. Šie rinkimai stebint dabartį ir prisimenant netokią jau seną “revoliuciją” Ukrainoje iškelią daug klausimų. Kas atsitiko dabartiniam Ukrainos prezidentui, oranžinės “revoliucijos” lyderiui Viktor Yushchenko, kad jis sausio 17 d. tegavo 5,4% rinkėjų balsų? Ar tikrai yra skirtumas tarp Tymoshenko ir Yanukovych ir ar jie abu nėra Maskvos atstovai? Ir kaip visuose rinkimuose išlieka tas pats svarbiausias klausimas – o tai kas gi laimes?

Obamai žalia spalva įdomesnė nei oranžinė.
Nuo 2005 m. kai Viktor Yushchenko pradėjo eiti savo oranžinės revoliucijos prezidento pareigas daug kas pasikeitė. Pirmiausia tai geopolitinė atmosfera. Baltuosiuose rūmuose nešeimininkauja respublikonai kuriems rytų Europa ir siekis Rusijai neleisti dominuoti šioje teritorijoje buvo svarbus. Rožių, oranžines revoliucijos. Pinigais remiama opozicija Baltarusija. Šių pinigų nesklandų siuntimą per Lietuvą atrodo ir buvo užtikęs Vytautas Pociūnas ir atrodo, kad tai galėjo būti jo mirties priežastis. Dar tvirtas faktas, kuri net du exprezidentai pripažino – Amerikos diplomatai klausinėjo dėl galimybės įrengti CŽV kalėjimą. Žodžiu, Amerika buvo tvirtai nagais įsikibusi į šį regioną ir pradėjo perimti kontrolę čia. Tačiau visus paskutinius rinkimus JAV, įskaitant ir prezidento rinkimus, Respublikonai pralaimėjo. Barack Obama pradėjo naują užsienio politiką, kuri buvo nelabai suprasta senų respublikonų partnerių Rytų Europoje. Atsisakyta priešraketines gynybos plano Čekijoje, pradėdama afišuoti atnaujinami geri ryšiai su Rusija ir žinoma svarbiausiu klausimu Obamai pasidaro Iranas. O čia pagal beveik identišką scenarijų kaip Ukrainoje JAV bando kelti revoliuciją ir reikalauti naujų prezidento rinkimų. Tik spalva vietoje Oranžinės yra žalia. Kartais pagalvoju kai pasaulyje tiek daug nedemokratinių rinkimų ar JAV nepritrūks spalvų savo organizuojamoms revoliucijoms? Na bet svarbiausia, kad JAV nebesidomint Rytų Europoje, ši zona perėjo Rusijos interesams. Ir tai puikiai matome – Lietuvoje, be rimtesnes konkurencijos, išrenkama prorusiškų pažiūrų prezidente Dalia Grybauskaitė, Gruzijoje M. Sakašviliui dega užpakalis, o Ukrainą krečia viena politinė krizė po kitos kurį nuskandina Viktor Yushchenko.
Tai tik mano teorija, žinoma galima sakyti, kad dėl visko kaltas tik pats Viktor Yushchenko. Rusijos dūmos atstovai, kaip rašo Financial Times, teigia, kad rinkimai buvo įrodymas jog Ukrainos nacionalinis interesas yra susijęs su Rusija, ko nesuprato V.Yushcenko. Pats vis dar Ukrainos prezidentas, po rinkimų rado savą pasiteisinimą, apkaltindamas oponentus populizmu:

It is not my course that has lost, it is populism that has won. Neither of them has a national ideology. Their ideology is populism. Both have proven by their practical actions that democracy for them is merely a screen shielding authoritarianism and corruption

Prezidentavimo metai V.Yushcenko buvo nelengvi. Net du kartus jis turėjo rengti pirmalaikius parlamento rinkimus, po Oranžinės revoliucijos jis taip ir nerado bendros kalbos su savo partneriais. Vietoje konstruktyvaus darbo jis pykosi su Yulia Tymoshenko, vienas kitą vadino Rusijos agentais ir kitaip koneveikė. V.Yushcenko politika taip pat neatlaikė recesijos, šalies ūkis katastrofiškai smuko ir šiuo metu svarbiu momentu kai vakarai su Obama nusisuko nuo Ukrainos, V.Yushcenko kaip niekas kitas susipyko su Rusija. D.Medvedevas atšaukė Rusijos ambasadorių Ukrainoje ir aiškiai pareiškė, kad kol V.Yushcenko bus valdžioje tol jie nepaskirs naujo ambasadoriaus, ką jau besakyti, kad V.Yushcenko stengėsi vis labiau – neleido Rusų kalbai tapti oficialia Ukrainos kalba, rėmė ginklais Gruziją per jos karinį konfliktą su Rusija , niekada nepamiršo kartoti jog siekia narystes NATO. Atėjus sunkmečiui Ukrainos žmonės pamatė, kad V.Yushcenko jos nuvedė į visišką bedugnę, be jokių partnerių ir progreso. Jo politinė karjera jau prieš rinkimus buvo palaiduota.

Tarp ko renkasi Ukrainos žmonės ?
Pažiūrėjus į pirmojo turo rinkimų rezultatus atrodytų, kad vėl kaip per oranžinę revoliuciją Ukraina renkasi tarp Vakarų ir Rytų. Vakarų Ukrainą tvirtai palaiko Yulia Tymoshenko kandidatūrą ir rytų Ukraina vieningai daugumą savo balsų atidavė Viktor Yanukovych. Tačiau čia nėra rinkimų tarp rytų ir vakarų. Iš vienos pusės Rusija jau pareiškė, kad nė vienas iš dviejų kandidatų jei nėra tobulas, o V. Putinas net viešai pasakė, kad nepritaria Ukrainai kaip vienetui, o mato šią šalį kaip mažąją Rusiją, taip drastiškai nė vienas iš kandidatų nemąsto. Tačiau vistiek žinoma Rusija bendradabiaus su naujai išrinktu prezidentu. Ukraina išsiilgusi gerų santykių su Rusija antrame ture rinksis tarp dviejų prorusiškų kandidatų, dėl ko V.Yushcenko šiuos rinkimus pavadino rinkimais, be rinkimo.
Keista ar ne, bet Rusijai palankesne bus Vakarų Ukrainos remiama kandidatė. Bent jau taip pasisako pats V.Putinas. Ta pati Tymoshenko, kuri kažkada susipyko su Maskva dėl savo straipsnio Foreign affairs žurnale, kuriame atvirai kalbėjo apie Putino imperialistinius siekius, santykius su Rusijos premjeru pagerino 2009 m. sausį per dujų diskusiją, kai jai pagavo susitarti su Rusija dėl naujos dujų teikimo Ukrainai sutarties. Nuo to laiko abiems atrodo yra malonu kartu dirbti.. Keista, bet Rusija neremia entuziastingai, kažkada akivaizdaus Rusijos statytinio Ukrainos prezidento poste Viktor Yanukovych, bet remia tik jo partiją. Jei paklaustumėt koks skirtumas tarp V. Yanukovych ir J. Tymoshenko būtų labai sunku atsakyti. Tiek vienas tiek kitas kandidatas nenorėjo būti išskirtinai tik rytų ar vakarų ukrainiečių kandidatu ar bent jau norėjo pasivogti balsų iš vienos ar kitos stovyklos, tad abu kandidatai savo pažaduose sumaišė įvairiausių požiūrių ir bando balansuoti tarp rytų ir vakarų. Abu pasisako už integraciją į ES, bet ir bendradarbiavimą su Rusija. Abu sutinka su rusų kalbos paskelbimu nacionaline Ukrainos kalba. Abiejų biografija nėra švari. V. Yanukovych jaunystėje sėdėjo kalėjime, o J. Tymoshenko nevisai sąžiningu būdu su savo dujų firma kažkada patapo viena turtingiausių tarp ukrainiečių. Ir abu sutaria dėl dar vieno – nemėgsta vienas kito. Aplamai kaip rašo Kyiv Post laikraštis šie rinkimai rodo programų degradaciją. Abiejų kandidatų programos mažai skiriasi viena kuo kitos ar aplama mažai vertos dėmesio. Abu kandidatai mieliau renkasi populistinius, su logiką praslenkančius, oponentą menkinančius pasisakymus. Na kaip tarkim Tymoshenko blogo įrašas apie tai jog Ukraina pralaimėjo Graikijai, dėl ko nepateko į pasaulio čempionatą tik dėl to, kad tas rungtynes stadione stebėjo V.Yanukovych ir V.Yushcenko, kurie savaime neša nesėkmę.

Kas turi daugiau šansų laimėti?
Atrodytų, kad aiškaus lyderio nėra. V.Yanukovych vis dėlto yra populiaresnis, ką rodo ir pirmojo turo rezultatai, bet J.Tymoshenko atrodytų turi daugiau šansų susirinkti kitų kandidatų balsų, tad rinkimai išlieka atkaklūs. Bet jei paklausite mano asmenines nuomones, jei bučiau ukrainietis, aš balsuočiau už J.Tymoshenko. Ir ne tik dėl to, kad sulauksi puses amžiaus ji vis dar taip žaviai atrodo. Sunku patikėti, kad ukrainiečiai taip lengvai galėtų atiduoti savo balsus už V.Yanukovych, kuris kažkada aiškiai prisidėjo prie rinkimų klastojimo.. J.Tymoshenko yra ryžtinga ir ir atkakli politikė. Turinti savų socialinių pažiūrų ir aiškių vizijų ekonomikoje, su mokesčių mažinimu, privatizavimo stabdymu. Kai V.Yanukovych tesugeba tik kritikuoti jos politiką ir svarbiausiu savo koziriu laiko oranžinės revoliucijos žlugimą ir savo revanšą, bet rodo menką susidomėjimą užsienio politiką, kai J.Tymoshenko jau yra gerbiama ir Europos lyderių. Galiausiai J.Tymoshenko yra vienintelė politikė, kuri suteikia man viltį, kad moteris irgi gali užsiimti politika

Kaip žinia 2010 m. Lietuva pasitinka be Ignalinos atominės elektrinės. Gruodžio 31 ą dieną ji oficialiai uždaroma ir nebeteikia energijos. Lietuvoje vyrauja bendra neigiama nuotaika dėl elektrinės uždarymo, nes tai atneš Lietuviai tiesioginių nuostolių vidaus ekonomikoje, bei užsienio politikoje.
Naujausiame interviu rašoma, kad buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas teigia jog Europos Sąjungos (ES) reikalavimas 2009 metų pabaigoje uždaryti Ignalinos atominę elektrinę buvo, jo žodžiais, absoliučiai kategoriškas.

“Klausimas buvo labai konkretus – ar būtų klaida, jeigu mes pasiliktume su elektrine ir nebūtume ES nariais”, – sakė A.Brazauskas.

Pagal A. Brazauską Lietuvai buvo pareikštas ultimatumas – arba ES arba Ignalinė. Jis nusiplauna nuo savęs ir visų Lietuvai derybose su ES atstovavusių politikų (kuriems vadovo Petras Auštrevičius) atsakomybę ir visą kaltę dėl Ignalinos AE uždarymo. Ir visą kaltę, bei lietuvių pyktį dėl būsimų nuostolių bando perkelti ES. ES privertė ir taip privalėjom padaryti.

Tai yra visiška nesąmonė ir blefas. ES teisinėje bazėje kalbančioje apie naujų narių priėmimą nėra nė vienos eilutes, kurioje būtų rašoma, kad šalis turinti sovietų sąjungos laikų statytą atominę elektrinę negali tapti Europos sąjungos nare. O stojimo procesas yra teisiškai reglamentuotas 1993 ES tarybos narių susirinkime, kuris įvyko Kopenhagoje. Nuo to laiko pagrindiniai tris kriterijai kuriuos privalo atitikti kiekviena šalis prieš tampant ES nare ir yra vadinami Kopenhagos Kriterijai. Jie yra šie:
Politinis: institucijų stabilumas, užtikrinti demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumoms bei jų apsaugą;
Ekonominis: veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas Sąjungoje;
Priėmimą Bendrijos teisyną: gebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įskaitant griežtą politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslus

Buvo derybos, o ne ultimatumai
Lietuva nuo savo bendradarbiavimo su Europos Bendrija pradžios iki įstojimo atliko daug namų darbų, kad atitiktų šiuos kriterijus ir EK, bei EP buvo priėmę palankių sprendimų, kad Lietuva turėtų tapti ES nare. Tad naivu manyti, kad ES taryba po tiek Lietuvos darbo įvairiose srityse, numos į viską rankas ir uždarys duris tik dėl vienos elektrinės.
Viskas ko reikėjo pabaigti stojimą į ES buvo derybos dėl stojimo sąlygų tarp tuometinių 15 ES tarybos narių ir Lietuvos. Ir tos sąlygos jau priklausys nuo derybų eigos, bei pačių derybininkų. Derybos vyksta dėl 13 sektorių, pereinamų laikų ir finansines pagalbos.
Tad Algirdas Brazauksas mane laiko visišku idiotu, kad patikėčiau jog ES iškelę Lietuvai ultimatumą. Ultimatumai yra tik dėl Kopenhagos kriterijų.
Ignalinos AE uždarymo norėjo tuomet EP dominavę kairieji socialistai tikėję į atsinaujinančios energijos šaltinių sukūrimą, bei atominių elektrinių taršą. Tad tai grynai politinių pažiūrų spaudimas. Lietuva turėjo daug argumentų savigynai, na, kad ir Prancūzijos atominių elektrinių pavyzdys ar faktas, kad paprasčiausias faktas jog ES teisyne tuomet nebuvo nė vieno dokumento, kuriam prieštarautų Ignalinos AE egzistavimas. Tačiau Lietuvos derybininkams labiau rūpėjo didesni skaičiai finansavimo derybos, tad nenorėdami aitrinti derybų jie ir nesiginčijo dėl elektrines.
Tad ne ES, o savo bestuburius derybininkus turėtume kaltinti dėl to ,kad Lietuvos stojimo į ES sąlygose atsidaro punktas dėl Ignalinos AE uždarymo.

Ignalinos AE uždarymo nuostolių galėjo nebūti

Mūsų tuometinių derybininkų nesugebėjimo įžvelgt ateities, nuostolius galime matyti dabartyje.

Pirmiausia Lietuvoje brangs elektra, nes ją mums teks pirkti iš svetur. Lietuvoje vis dar esant sunkmečiui daug namų ūkių sunkiai tai pakels.

Ignalinos mieste šimtai žmonių liko be darbo ir esant prastai Lietuvos
ekonomikai tikimybė jiems rasti naują darbą yra labai maža.

Elektrą daugiausiai importuosime dabar iš Rusijos, kuri mėgsta jos energijos naudotojams prieštaraujant jai geopolitinei arenoje imti ir išjungti energijos teikimą.

Gerai, tarkime tikrai ES iškėlę ultimatumą ir nebuvo kitos išeities tik uždaryti elektrinę. Tačiau kodėl Lietuva nieko nepadarė, kad sumažintų ar net panaikintų to nuostolius?

ES daug paramos fondų į kuriuos galėjo kreiptis Lietuva. Ir ES yra geranoriška šiuo atžvilgiu, na pavyzdžiui kaip, kad šiaurės skandinavai gauna daug paramos vien dėl to, kad yra šiaurėje, o ne vidurio Europoje kur yra geresnes sąlygos verslui. Per stojimo derybas Lietuva išsiderėjo 2,6 milijardų eurų. Kompensacijoms skirta 47 milijonai, branduoliniui saugumui 285 milijonai. Dabar skaitant straipsnius spaudoje apie bedarbo likusius buvusius Ignalinos AE darbuotojus kyla klausimas – kur tie pinigai? Jei Lietuva nemoka išsireikalauti iš paramos fondų pinigų ar išsiderėtą paramą išnaudoją neefektyviai, tai kas kaltas ES ar Lietuva?

Žinoma ES parama tebūtų padėjusi Ignalinos gyventojams, bet ne visai Lietuvai, bet prisiminkime, kad Lietuva buvo jau pradėjusi naujos AE statybos planus, į kurią investuoti sutiko Estija ir Lenkija. Šis projektas vadinosi “trys slibinai” ar pan. nebepamenu, vėliau virto į paprasta LEO LT, kuris pasirodė korumpuotas ir Lietuvai pasibaigė be jokios elektrines statybos pradžios ir virš milijardo litų nuostolių. Priešingu atveju dabar mes būtume ramūs dėl Rusijos..
Tad ar ES kalta, kad per septynis metus kai Lietuva žinojo, kad turės uždaryti Ignalinos AE, taip ir nepradėjo naujos AE statybą, ar pati Lietuva dėl to kalta?

Lietuviški raumenys.
Nereikia painioti ES su Sovietų sąjunga. Maskvos nepakeitė Briuselis, nes na ne viename Briuselyje yra priimami sprendimai. Svarbios ES valdyme esančios institucijos randasi ne vien tik Briuselyje, kad ir šalies, kuri pirmininkauja ES tarybai sostinėje. Tad laikraščiuose matomos frazes, kad Briuselis norėjo to ar ano yra visiškai neteisingos.
ES politiką yra vykdoma ne tik Briuselyje, bet ir ne ką mažiau Vilniuje. Turime suprasti, kad nėra Lietuvos ir ES, yra Lietuva Europos Sąjungoje.

Jei laikysimės pozicijos, kad Lietuva turėjo išsaugoti Ignalinos AE, tai tą Lidtuva tikrai galėjo padaryti net po prastų derybų. ES, kad priimtų bendrą politiką tenkiną daug individualių šalių kaprizų. Tarkime Ispanija vis dar gauna finansines paramos iš skurdžioms šalims skirtų fondų, nors seniai nebeatitinka skurdžios šalies kriterijus. Jie tiesiog viešai pareiškė, kad neratifikuos jokios ES naujos sutarties (pvz. Lisabonos), jei jiems nebus leidžiama ir toliau gauti parama iš šių fondų. Tokie valstybių šantažai ES tokie dažni, kad tai tapo jau norma. Bet deja Lietuva pati pirmoji, net neskaičiusi, ratifikuoją sutartys.
Tad jei Lietuva nežino kaip iš ES išsireikalauti sau palankių sprendimų, kas yra kaltas? ES ar Lietuva?

Tiesa prisiminkime, kad Lietuva parodo savo raumenys atsiradus klausimui dėl ES ir Rusijos bendradarbiavimo. Mes net vetuojame tokio bendradarbiavimo sutartys. Tačiau kai ateina laikas pakovoto už savo paties gerovę ir energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, tie raumenys kažkur dingsta.

Ignalinos AE uždarymo pamoka
Vis dėlto Ignalinos AE uždaryme įžvelgiu gerų dalykų. Pirmiausia Lietuva neteks jos ekonomikai per dideles elektrines. Antra tai gali būti puiki pamoka Lietuvos žmonėms apie tai kas yra ES ir mūsų santykiai su ja. Pamenu, kaip per stojimo procesą per TV mačiau už Lietuvos stojimą propaguojančias reklamas, kuriose pinigai skrido iš dangaus ir buvo žadama, kad niekas jų nepavogs. Dabar mes matome, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir turime už save ES pakovoti.

ES neatneša žuvies ant padėklo. ES yra meškerė, su kurią, tą žuvį patys turime pasigauti.

Nuotrauka – esnaujienos.lt

Gruodžio 10 d. šalia Oslo miesto Salės buvo uždarytos gatvės. Ant šalia esančių pastatų stogų budėjo juodai apsirengę snaiperiai, kurie skanavo aplinkinius ir buvo pasiruošę peršauti galvą tam kas kels pavojų JAM. Ištiesti raudoni kilimai prie Salės lauke JO. JAV (Jungtinių Amerikos Valstijų) prezidento Barack Obama (foto, nytymes.com), kuris savo mintyse dėliojo kalbos fragmentus, kuri turės, visam pasauliui stebint, paaiškinti gan nemenką paradoksą.
Dar visai neseniai pats JAV prezidentas pasirašė po įsakymo išsiųsti 30 000 papildomų karių ir aktyviai teisino šį savo sprendimą taikos labui. Tokiais pat veiksmais ir retorika užsiiminėjo ir buvęs JAV prezidentas George Bush. Šiek tiek skiriasi kaip pasaulis reaguoja į identiškus skirtingų JAV prezidentų veiksmus. Jei George Bush buvo apšauktas karo nusikaltėliu, tai Barack Obama jau žingsniuodamas ant jam ištiesto raudono kilimo skaičiuoją paskutines minutes iki kol jam bus įteikta Nobelio taikos premija.

Karas ir taika nebuvo vieninteliai kontrastai apie kuriuos tą vakarą galėjo galvoti JAV prezidentas. Pati Nobelio taikos premija gali sukelti dviprasmiškų jausmų. Ją įkūrė mokslininkas, kuris tapo įžymiu ir susikrovė turtus dėka dinamito išradimo, kurį dar jam esant gyvam naudojo teroristai, anarchistai, revoliucionistai kelti sumaištį ir betvarkę visuomenėje. Taigi už pasiekimus taikai visuomenės veikėjai, jų tarpe jau ir Barack Obama yra apdovanojami piniginiu prizu, kuris įsteigtas iš turtų, kuriuos atnešė išradimas tapęs įrankiu taikos griovimui. Toks kontrastas gali būti heterotopijos pavyzdžiu. Terminą sukūręs Michel Foucault jį pavartojo apibūdinti, kad kiekviena vieta gali egzistuoti tik būdama priešingybė kitai vietai. Dvi priešingybės – karas ir taika visada egzistuos ir bus pasiektos tik kartu egzistuojant ir jų priešingybėms.

Pasibaigus kviestinių operos dalininkų pasirodymui susirinkusieji Oslo miesto salėje nurimo ir laukė kol savo kalbą pradės Nobelio komiteto pirmininkas Thorbjorn Jagland. Jo kalba turėjo atremti ne ką mažesnį iššūkį – ji turėjo paaiškinti kodėl 2009 m. Nobelio taikos premiją gavo būtent JAV prezidentas Barack Obama. Prisipažinsiu, kad manęs Nobelio komiteto sprendimas ne nustebino. Priešingai visiškai juos suprantu ir neįsivaizduoju nieko kas geriau būtų tikęs šiai premijai. Tiek pats 44-as JAV prezidentas, tiek pati Nobelio taikos premija yra Utopijos, kad mes galime gyventi geriau, susikurti idealų pasaulį, kuriame nebus vietos blogiui. Thomas More savo knygoje aprašydamas Utopiją aprašę nežinomoje vietoje esančią salą, kurioje pasiektas idealus gyvenimas, sukūręs tokią utopiją jis buvo arčiausiai originalios Utopija reikšmės, kuri graikų kalba reiškia”no plae”. Arba kitaip vieta, kurioje mes nesame. Tačiau pasauliui ir žmonijai evoliucionuojant ir tobulėjant kai kurie utopijos rašytojai pastebėjo, kad mes dabar jau gyvename kažkieno kitų utopijoje. Juodaodis asmuo JAV prezidento poste yra pačios JAV praeities utopijos išsipildymas dabartiniu laiku arba tiksliau Dr. Martin Luther King Jr. laikų JAV utopija. Dr. King svajonių utopijos apie šalį, kurioje juodaodžiai yra lygus su baltaisiais korta buvo žaidžiama visą Barack Obama rinkimų kampanijos metu.
Šalis buvo pilna plakatų kur šalia Dr. King nuotraukos puikuojasi Barack Obama nuotrauka ir užrašas:”The dream comes true ” Barack Obama buvo hiperbolizuojamas kaip daugelio Amerikos utopijų, kurias gerai neįmanoma apibūdinti, bet jas vienija vienas bendras bruožas – gyvenimas tampa geresniu, išsipildymas. Neveltui Barack Obama išrinktas prezidentu buvo lyginamas su Mozė ir jam lipdoma Mesijo etiketė. Čia pat turime ir jau seniai žmonijoje egzistuojančią kitą utopiją – taiką pasaulyje. Daugeliui utopijos rašytojų taika pasaulyje yra neįmanoma ir pasiekiama tik sulaukus pasaulio pabaigos. Galima suprasti kokį sunkų darbą turi nuveikti Nobelio taikos komitetas kasmet ieškodamas kam įteikti apdovanojimą, o svarbiausia įrodydamas pasauliui, kad taika tikrai įmanoma. Tad kas daugiau tiktų įrodymui, kad utopinę pasaulio taiką įmanoma pasiekti nei nauja utopijų realizavimo ikona Barack Obama.

Savo kalboje Thorbjorn Jagland sprendimą Nobelio taikos premiją skirti Barack Obama ginė hiperbolizuodamas neužbaigtus Barack Obamos darbus kaip Guantanamo kalėjimo uždarymas, kontraversiškus sprendimus kaip Rytų Europos ginybos skydo atsisakymas. Ir iš to kylusi išvada, kad Barack Obama atvėsino temperatūra tarptautinėje politikoje prisiminus Gazos karą išvis nesuprantama. Čia pat savo kalboje Mr. Jagland tarsi atsižadėdamas minties, kad Barack Obama nuveikę reikšmingus apdovanojimui darbus pradeda teisintį idėją apdovanoti premija avansu pavadindamas tai “call to action”. Pozicija jis išsakė tikrai sklandžiai, tačiau galbūt ir pats jausdamas, kad to bus negana štikinti pasaulį savo kalbą pabiagia, bežiūrėdamas į Barack Obama, JAV prezidento jau minėtų geriausiu rinkiminiu koziriu:

When Martin Luther King, Jr., received his award, he had proclaimed his dream that “my four little children will one day live in a nation where they will not be judged by the color of their skin but by the content of their character”, but there was still a long way to go from dream to reality.
Mr. President, we are happy to see that through your presence here so much of Dr. King’s dream has come true.

.

Tuomet atėjo eilė Barack Obama kalbai. Ją jis pradėjo prisipažinimu, kad yra nevertas premijos ir visą likusią kalbą tęsę tema, kurią vėliau vakarų spauda pavadino karo gynyba. Leiskite man pabrėžti, kad jo kalba buvo išties nepaprasta, palietusi daug gilių temų ir verta perskaityti ir nagrinėti dar nekartą. Tačiau į jo kalbą kaip ir į viską šiame įraše žiūrėsiu per utopijos prizmę. Pirmiausia Barack Obama kaip tikras utopianistas dabartinį pasaulį mato netobulą ar tiksliau pasakius žiaurių ir reikalaujantį tobulinimo. Tačiau ir čia Obama susiduria su visų utopiansitų problema – kaip nustatyti ribą tarp laisvės ir pareigos. Barack Obama bando mus įtikinti, kad Antras Pasaulinis karas ir Amerikos vaidmuo jame davę mums pamoką jog jėgos įsiterpimas yra būtinas taikai. Tačiau iš antro pasaulinio karo galime pasimokyti ir kitų pamokų. Naciai kūrė savo utopiją vieno iš gyventojų sluoksnio išnaikinimo pagrindu. Barack Obama kalboje nurodė priešus teroristus, kuriuos matyt karas turėtų išnaikinti, bet galbūt naciai mus išmokė, kad taip siekti utopijos neįmanoma?
Retoriškai ši kalba buvo tobula, joje išdėstytos vertybės neginčijamos, tačiau jeigu pabandytume pamiršti FIlosofinius nukrypimus ir pradėtume bandyti išsakytas mintis taikyti praktikoje ar analizuoti jos jau panaudojimą suprastume, kad viskas tikrai daug sudėtingiau . Kaip nustatyti kada JAV gali išsikišti gindama laisves ir žmonių teises, kodėl ji tylėjo daugelio konfliktų metu? Galiausiai kalboje, kurioje Obama net kelis kartus minėjo DR. King nebuvo nieko konkretaus pasakyta apie Irako ir Afganistano atvejus.

As someone who stands here as a direct consequence of Dr. King’s life’s work

Tokia pat retorika apie karo svarbą ginant savo šalį ir kad teisybė jo pusėje galėtų pasakyti ir D.Medvedev karui su Gruzija ar Čėčenija, oi leiskite pasitaisyti – beveik tokią pat kalbą jis JAU pasakė.

Tad galbūt ir neturėdamas atsakymų į nepatogius klausimus Barack Obama atsisakė tradiciją tapusio Nobelio premijos laureato interviu CNN, savo vizitą Norvegijoje padaręs labai trumpu.
O man ligišiol neduoda ramybės klausimas ar Dr. King svajojo, kad jo vaikų vaikai gyvens šalyje valdomo Prezidento, kuris vengia televizijoms atsakyti į nepatogius klausimus.
Times žurnalas matyt yra teisus – karas Irake ir Afganistane nebėra buvusios kadencijos palikimas, nuo šiol tai Obamos karas.

Dabar metas būtų persikelti į kitą vietą – klimato atšilimo konferenciją Kopenhagoje. Nobelio taikos premijos įteikimas savaime veda į šią temą, nes ir pats klimato atšilimas buvo paminėtas abiejuose kalbose. Tiek klimato atšilimas, tiek ir Barack Obama utopija negali egzistuoti vieni be kitų kaip balta be juodos. Su vienu žmonija kuria vizijas į geresnį pasaulį, su kitu kalba apie neišvengiamą pražūtį.
Pirmiausia kas man šauna į galvą prakalbus apie klimato atšilimą tai Anthony Trollope dar XIX a. suformuota tezė, kad Dievas yra miręs. Mūsų mintyse ir pasaulio vaizduotėje Dievui nebeliko vietos, o išnaikinus jį iš mūsų gyvenimo mes į savo rankas perėmėm viso pasaulio kontrolę. Dabar jau mes turime galią sunaikinti visą pasaulį. Įdomu pastebėti, kad šalyse kur religija dar vaidina svarbų vaidmenį klimato pokyčiai ir iliuzija į pasaulio pabaigą kultas nėra įsitvirtinęs taip kaip vakarų šalyse, kur Dievas jau seniai miręs.

Klimato pokyčių teorijai nėra taip lengva rasti atitikmenį tarp utopijų. Pirmiausia žinoma kas šauna į galvą tai, kad tai yra Apokalipses pavyzdys. Kaip ir pastarosios krypties rašytojai, klimato pokyčio aktyvistai kalba apie pasaulio pasaulyje greitai įvyksiančią globalią tragediją, kurią sunkiu konkrečiai apibūdinti, bet ji paišoma baisiausiomis spalvomis. Kopenhagos konferencija buvo pradėta filmuku visus turinčiu nugąsdinti – mergaitė pabunda tarp smėlio ir išdžiuvusiame pasaulyje.

Kaip ir visi apokalipsė rašytojai, kad ir Marksas, klimato pokyčių aktyvistai, na bent jau kai kurie, tiki, kad tas pokytis pasauliui yra privalomas ir mes nieko negalime pakeisti, kad jis neįvyktų.

Tačiau pati Kopenhagos konferencija prieštarauja šiam apokalipsių bruožui tarsi savaime sakydama jog dar kažką pakeisti galima, taigi visiškai prie apokalipsių klimato pokyčių negalime jos priskirti.

Teorija turi ir arkadijos bruožų, nes kaip ir Arkadijos filosofai klimato pokyčio aktyvistai tikina, kad technologijų tobulėjimas tik padarė žalos pasauliui ir privalome grįžti atgal į gamtą.

Vis dėlto geriausiai šių dienų tendencijas kalbant apie klimato pokyčių teoriją paaiškina sugretinimas su teologija. Nes kaip ir gerais biblijos laikas mes žinome, kad artėja pasaulio pabaiga ir lig iš naujos Mozės gauname dešimt Dievo įsakymų, kurių laikantis galime išvengti pasaulio pabaigos. O svarbiausia, kad kaip ir religijoje klimato pokyčių teorijoje varomoji jėga yra baimė..

Tai, kad Klimato pokyčių teorijos nereikia ir net neįmanoma nagrinėti moksliškai, pastebėjo ir Martin Cohen labai taikliame straipsnyje “Beyond debate?”, kurį praėjusią savaitę publikavo Times Higher Education žurnalas

Mokslo natūralus bruožas yra abejoti, tačiau abejoti klymato pokyčių teorija neleidžiama. Priešingai, bet kokios abejonės ja prilygsta šventvagystei. Tačiau jeigu vis dėlto išdrįstam pasidomėti labiau ir ieškoti mokslo šioje teorijoje randame, kad vis dar nėra pakankamai įrodymų iškeltai teorijai. Vien graudžiai juokinga matyti kaip žiniasklaidoje ir politikoje terminą klimato atšilimas pakeitė terminas klimato pokyčiai, nes pirmasis terminas gan ženkliai lenkėsi su realybe.
Žaidimai įvairiais netiksliais grafikais, neužbaigti tyrimai, tikrai mokslas negali padėti Klimato pokyčių aktyvistams pagrįsti savo “call to action” Tada prasideda manipuliacija įvairiomis nuotraukomis siejant baimę planetoje.
To pavyzdys yra Al Gore filmas, kuriame nėra nieko daugiau kaip tik melo ir neteisingų faktų, bei manipuliacijų žmonių jausmais.
Tą Al Gore daro ir su poliarinėmis meškomis, kurios tapo klimato pokyčių simboliu, o tiksliau su viena nuotrauka kuriose jos užfiksuotos. Ją matote viršuje šio straipsnio. Ją Al Gore rodo norėdamas įrodyti, kad dėl klimato atšilimo tirpsta lediniai ir tai sukelia pavojų planetos gyvūnams, kaip šioms nuotraukoje užfiksuotoms poliarinėms meškoms, kurios pagal Al Gore neteko savo namų.
Tačiau šios nuotraukos autorė biologijos studentė Amanda Byrd buvo pasakiusi, kad tuo metu kai buvo daryta nuotrauka poliarinėms meškoms negrėse joks pavojus.
Tie ledai tebuvo laikina žaidimo aikštelė meškoms jos lengvai galėjo pasiekti saugią sausumą.
Tokių tyčinių faktų iškraipymų yra pilnas žodį tiesa savo pavadinime turėjęs Al Gore filmas.
Jau anksčiau minėtame straipsnyje Martin Cohen bando ieškoti atsakymo į tai kodėl žmonės taip lengvai patikėjo klimato atšilimo aktyvistais kaltindamas dėl to bandos jausmą ir randa daug panašių istorijų naujo amžiaus istorijoje, bei galiausiai apie visą susidariusią situaciją padaro griežtas išvadas:

Today, global-warming “deniers” have all been told they must fall into line with “the science”. But this is not science, this is propaganda And we are not being asked to be more rational but to suspend our own judgment completely. That, not “runaway climate change”, is the most dangerous threat to the world today.

Tačiau man klimato atšilimo teorija puikiai derinasi su jau anksčiau aptarta tema – utopijos kūrimu žemėje. Pasaulio istorija nedulkėja bibliotekoje, o kartojasi kasdienybėje. Mes ir vėl kuriame savus dievus ir pasaulio pabaigas, o visos žmonijos gyvenimas varomas tais pačiais dviem jausmais – viltimi ir baimė.

foto: vilniaus.diena.lt

Bestudijuodant ES projektą susidūriau su ganėtinai kontraversiškom projekto pusėm. Nusprendžiau, kad į mano klausimus geriausiai atsakytų mano atstovai Europos parlamente (EP). Deja, bet tik 3 iš 12 mano atstovų atrašę į mano el. laišką. Ar tiksliau jų biuro darbuotojai… Kol dar dėlioju klausimus kitiems dviems EP nariams, į mano klausimus maloniai atsakė gerbiama EP narė Radvilė Morkūnaitė

1) 1980m. Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher pavadino Europos parlamentą (EP) “Micke Mouse parliament”. Nors nuo to laiko EP galios augo, tačiau kalbos, kad jis yra netikras netyla. Pvz. apžvalgininko Liutauro Ulevičiaus nuomonė, kad EP rinkimų reikia tik Europos biurokratams (http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=22535026) Kokią Jūsų nuomonė – Europos parlamentas yra tikras parlamentas ar peliuko Mikio parlamentas?

Nuo 1980 m., kuomet M.Thatcher EP taip pavadino, labai daug kas pasikeitė. Visų pirma Europos Parlamento galios nuo 1980 iki dabar buvo stiprinamos bent ketvertą kartų. Prieš 30 metų priimant teisės aktus su Europos Parlamentu turėjo būti tik konsultuojamasi (tačiau į jo nuomonę nębūtinai atsižvelgiama). Bėgant metams su kiekvienu steigiamųjų sutarčių keitimu (1987, 1993,1997, 2004 m.) EP nuomonė tapo privaloma priimant vis daugiau sprendimų. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, šis sričių ratas dar labiau išsiplės. Antra, Europos Parlamento nuomonė tapo privaloma tvirtinant ES biudžetą, skiriant Europos Komisiją, priimant naujas nares. Galų gale, Europos Parlamento Mikių Mauzų parlamentu nebegalima vadinti vien dėl to, kad nuo šių metų vasaros EP kavinėje, kuri buvo neformaliai vadinama „Miki Mauzo baro“, nebėra kėdžių, dėl kurių panašumo į šį personažą ji buvo įgavusi tokį pavadinimą

2) Paskutinieji Europos parlamento rinkimai, kuriose Jūs buvote išrinkta, pasižymėjo ypač dideliu neaktyvumu. Vos 17 % rinkėjų atidavė savo balsą. Ar Lietuvos atstovai EP turi pagrįstą legitimumą kai net 83% LR rinkėjų nusprendė, kad EP yra tiek jiems nereikalingas, kad jie net nedalyvaus jo rinkime.

EP rinkimų aktyvumas (tiksliau, neaktyvumas) – visos Europos Sąjungos problema. Tai, kad į Europos Parlamento rinkimus ateina mažiau rinkėjų nei į kitus rinkimus, iš tiesų atspindi požiūrį, jog ši institucija dar pakankamai toli nuo kiekvieno rinkėjo. Kalbant apie legitimumą – įstatymų leidėjas nurodė, kad rinkimų teisėtumui nėra būtinas konkretus minimalus rinkėjų skaičius. Todėl galime kalbėti tik apie moralinę šio klausimo pusę ir mūsų visų, išrinktų į Europos Parlamentą Lietuvoje, pareigą siekti, kad kituose rinkimuose aktyvumas būtų didesnis.

3) Šioje Kadencijoje EP tarp išrinktųjų yra ir radikalų. Pvz – BNP partija. Ar jie kenkia EP darbui?

Europos Parlamente, skirtingai nei nacionalinėje politikoje, vyrauja argumentais grįstos diskusijos. Man rodos, nei viena partija ar atskiri EP nariai nebando šios institucijos darbo sabotuoti.

4) EP turi abejotiną vietų paskirstymą valstybėms tvarką. Pvz. Liuksemburgo vienas EP narys atstovauja 65 000 gyventojų, o Vokietijoje išrinktas EP narys atstovauja 828 000 gyventojų. Taip pat nerašyta taisyklė, kad daugiau gyventojų turinti valstybė gauna daugiau vietų EP ne visiems galioja. Kaip vertinate tokią tvarką siekiant EP paversti demokratiška ir sąžininga institucija.

Jūsų iškelta problema išties egzistuoja. Didžiosios ES valstybės nepatenkintos tokiu balsų pasiskirstymu (beje, ne tik EP, bet ir ES Taryboje). Tačiau jei balsai būtų paskirstyti proporcingai valstybių narių gyventojų skaičiui, Vokietija turėtų turėti maždaug 164 kartus daugiau narių Europos Parlamente nei Liuksemburgas ir 23 kartus daugiau nei Lietuva. Dalinant vietas griežtai proporcingai gyventojų skaičiui, nepagrįstai padidinama didžiųjų valstybių galia ir sumenkinamos mažųjų valstybių (tokių kaip Lietuva) galimybės apginti savo interesus (viena Vokietija galėtų priimti sprendimus, net ir prieštaraujant visoms mažosioms valstybėms-narėms). Todėl, mano manymu, siekiant užtikrinti tinkamą kiekvienos valstybės interesų apsaugą ir buvo pasirinktas dabartinis kompromisinis variantas.

5) Tyrimai parodė, kad vykstant EP rinkimams rinkėjai renkasi vietines problemas aptariančias partijas, remiamasi patriotiniu, nacionaliniu mąstymu, nors vietines problemos sprendžiamos šalių parlamentuose. Ar tokie netikslūs rinkimai turi įtakos EP darbui sprendžiant visos bendrijos reikalus?

Patekę į Europos Parlamentą, partijų atstovai nacionalinę politiką palieka nacionalinėse valstybėse likusiems ir arčiau nacionalinių problemų esantiems politikams, ir automatiškai koncentruojasi daugiau į Europos reikalus. Antra vertus, rinkėjai dažnai nelabai gilinasi į tikrąsias Europos Parlamento galias, o Europos Parlamento narius dažnai įsiavaizduoja esant visagalius ir galinčius išspręsti visas problemas. Deja, taip nėra.

6) EP tvirtina ir vykdomosios valdžios – ES komisijos sudėtį. Bet ką ES laikytumėte pagrindinę vykdomąją valdžia – ES komisiją ar ES tarybą?

Nebūtų teisinga ES institucijoms priskirti grynai įstatymų leidybos ir vykdomąsias funkcijas. Vis tik EK laikytina vykdomąja institucija, tuo tarpu dėl teisės aktų leidybos institucijos kiek kebliau – čia veikia ir ES Taryba ir Europos Parlamentas.

7) EP yra vienintelis (kartu su JAV kongresu) parlamentas liberalios demokratijos valstybėse neturintis teisės inicijuoti savus įstatymus. Ar Jums netrūksta šitos funkcijos EP?

Visų pirma Europos Sąjungoje nėra įstatymų – tik reglamentai, direktyvos ir sprendimai. O Europos Parlamentas turi teisę inicijuoti rezoliucijas tam tikrais klausimais. Deja, šios rezoliucijos paprastai nėra teisiškai įpareigojančios. Todėl taip, norėtųsi tvirtesnių EP galių teisėkūros srityje. Džiugu, jog įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parlamento galios išsiplės.

8 ) Taip pat priešingai nei įprasti valstybių parlamentai EP neturi priklausomybės vyriausybei ir jokios partinės disciplinos. Kai pvz. įprastose parlamentuose balsavimai tokiais klausimais kaip biudžetas gali keisti vyriausybės sudėtį ar atvirkščiai yra įtakojami vyriausybių ir t.t. Ar tokios partinės disciplinos nebuvimas yra teigiamas dalykas EP darbe?

Kol Europos Sąjunga neįgaus daugiau (kon)federacinės valstybės elementų (ar visi to norime?), tol kalbėti apie nacionalinėms valstybėms būdingus santykius tarp atskirų valdžios šakų nėra prasmės.

9) EP posėdžiauja dviejuose miestuose. Briuselyje ir Strasbūre. Kasmet iš Briuselio pajuda didelė delegacija EP, kuris kraustosi į naują vietą .. ir vėl atgal. Taip švaistomas laikas ir mokesčiai. Ar tai Jums yra priimtina?

Ne, nepriimtina. Tačiau recepto, kaip Prancūziją įtikinti atsisakyti teisės turėti EP posėdžius savo teritorijoje (nes sprendimas šiuo klausimu turi būti priimtas vienbalsiu visų 27 valstybių sutarimu), kol kas niekas neatrado ir nepasiūlė.

10) Kontraversiška, bet niekas neginčija, kad kaskart didėjant EP galioms, mažėja nacionalinių parlamentų galios. ES tenka balansuoti tarp noro stiprinti EP ir nenoro sukurti ES kaip valstybes su savu parlamentu. Ar jus paremtumėte siekius EP suteikti didesnes galias nei nacionalinių parlamentų?

Viena vertus, norėčiau, jog aplinkosaugoje, kur darbuojuosi, Europos Parlamentas turėtų daugiau galių. Kita vertus, neseni įvykiai susiję su EP ir vienu Lietuvos įstatymu, parodė, kad EP priimamais teisės aktais kartais kišasi pernelyg toli į valstybių narių suverenitetą. Todėl man priimtinesnis Europos Parlamentas, nors ir turintis mažiau galių, bet labiau gerbiantis valstybių narių (ir jų nacionalinių parlamentų) suverenias galias.

11) Jei reiktų pasirinkti kurią EP savo funkciją produktyviau ir geriau atlieka – komisijos ir valstybių narių kontrolieriaus ar įstatymų leidėjo, ką atsakytumėte?

Kaip jau minėjau, man regis, kad šiuo metu Europos Parlamentas (galbūt dėl to, kad turi mažokai galių teisės aktų leidybos srityje) kur kas daugiau laiko (nedrįstu teigti, kad visuomet gerai ar produktyviai) skiria valstybių narių kontroliavimui. Nors turėtų būti atvirkščiai.

12) Nors ir EP kontroliuoja kaip veiklą vykdo kitos institucijos, tačiau kas kontroliuoją patį EP?

Tik rinkėjai.

13) ES yra užbaigtas projektas?

Ne, ir manau, ilgai (o gal ir niekad) nebus užbaigtas.

14) Jei Jums reiktų pasirinkti, kas būtų jums priimtiniau – esate Europos pilietė ar Lietuvos Respublikos pilietė?

Lietuvos Respublikos.

Dar kartą dėkoju gerbiamai Radvilei už atsakymus, o mieliems blogo skaitytojams siūlau palaukti kitų dviejų EP narių interviu..

Kaip žinia D.Grybauskaitė nepritarė V.Baliukonio paskyrimui dirbti ambasadoriumi Ispanijoje, kaip prieš tai tam pritarė visi kas tik gali Lietuvoje ir Ispanijoje. O tai sukėlė šurmulį. Nebūčiau į tai atkreipęs dėmesį, jei ne metų Lietuvos tinklaraštininko p. Artūro Račo išsakytas požiūris įraše “Į ką spjaudo D.Grybauskaitė: apie prezidentės vaidmenį užsienio politikoje“. Savam bloge kolegai ir norėjau atsakyti šioje istorijoje man nesuprastas vietas. Bet pradžiai norėčiau įspėti, kad esu atitolęs nuo tų lietuviškų konspiracinių, karšto komentaro vertų, teorijų apie klanus grėsmes nacionaliniam saugumui ir t.t. Tad komentuosiu tik matomus ir akivaizdžius faktus.

Pirma tai mes turime Ispanijos šalį, kurioje legaliai ar nelegaliai dirba didžiulė dalis Lietuvos emigrantų. Ir čia jie susiduria su didelėmis problemomis. Tačiau iškarto ir pamirškime juos, nes vietinių lietuvių, su kuriais turės dirbti naujas ambasadorius, interesai skandale mažiausiai aptariami.

Čia turim ir LR respublikos vadovą – D.Grybauskaitę. P. Artūras Račas teisingai pastebi, kad pagal konstituciją ji turi pilną teisę nepritarti ambasadoriaus skyrimui. Niekas jos tikrai neįpareigoja automatiškai pritarti URM ar UR komitetui. Tačiau kaip politikė ar kaip kandidatė į šalies moralinius autoritetus jį yra įpareigota bent paaiškinti visuomenei ir savo rinkėjams Ispanijoje kodėl taip pasielgė. To labiau, kad prezidentė pareiškė, kad diplomato neskirs netik ambasadoriumi Ispanijoje, bet apskritai į jokias kitas pareigas. Ir štai jos viešai išplatintas paaiškinimas:

“Aš šio žmogaus tikrai niekur nesiruošiu skirti todėl, kad pažįstu jį ir turėjau su juo kontaktų kaip komisarė penkerius metus, ir aš tikrai tokio žmogaus neskirsiu iš savo asmeninio patyrimo”

KPŠ? nė vieno tikro argumento. Kas slypi po tais žodžiais “asmeninio patyrimo” Galėjo ir plačiau paaiškinti prezidentė, na pavyzdžiui – ” man būnant komisare V. Baliukonis pakvietę manę išgerti kavos, bet už kavą nesumokėjo ir pabėgo. Todėl jo niekada neskirsiu jokiom pareigom”

Gali būti, kad tikra problema čia yra ne V.Baliukonio skyrimas, o kažkieno savo pareigų pervertinimas įsivaizduojant jau esant diktatorium/ šventajam ar kam nors kitam kurio žodis lemiamas ir nereikalaujantis pasiaiškinimo. Tuo pačiu jei tikrai asmeniniai reikalai neleidžia skirti V. Baliukonio ambasadoriumi, kažkam reiktų atskirtį viešą pareigą – Lietuvos užsienio politikos formavimą nuo asmeninių reikalų.

Tačiau p. Artūrui Račui tai neužkliuvo, priešingai jis net pats už prezidentę parašo argumentus, cituoju: “D.Grybauskaitė, mano supratimu, duoda visiems suprasti, kad vien tik geros pažintys ir draugystė su reikiamais asmenimis ambasadoriaus posto anaiptol negarantuoja.”

Kitaip tariant viešas kaltinimas, kad V. Ušackas, Užsienio reikalų ministerija ir vyriausybė užsiima korupcija. Kokių žmonių pažintys ar ką nors konkrečiau geriausias Lietuvos naujas tinklaraštininkas nekomentuoja. Tačiau to buvo gana, kad jo skaitytojai ir istoriją besidominti visuomenė pamirštų prezidentės argumentacijos stoką ir sukurtų naują versiją – D.Grybauskaitė kovoja su V.Adamkaus klanu ir įsisenėjusią sistemą. Ir taip staiga D.Grybauskaitė laimi net palankumo ir reitingų augimo. Kas tapo gera viešųjų ryšių akcija, bet jeigu vien dėl reitingų ir šou Prezidentė aukojo diplomato karjerą, tai tai yra ne ką geriau nei versija dėl asmeninių santykių su V.Baliukoniu aiškinimosis.

Pirmiausia tai gerbiamieji, susimildami – kokie dar klanai? Ar Lietuvoje yra įregistruota įmonė, akcinė bendrovė, viešoji įstaiga – “Adamkaus klanas West side” Kas jos nariai, kokie jo tikslai, ką jie daro ir t.t. niekas negalėtų nei įrodyti nei pasakyti, nes na tai tik kažkokia migla.
Tuo tarpu pasakysiu kas tikra – V.Baliukonio patirtis. Nuo 2000 m. rudens, jis ėjo Lietuvos generalinio konsulo Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) pareigas, vėliau paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu mūsų šalies ambasadoje Argentinoje ir tapo aukščiausio rango Lietuvos diplomatu, dirbančiu šioje šalyje. Nuo 2004 m. V.Adamkaus patarėjas užsienio reikalais (BNS) O tai ir rimtas argumentas, kad jis kylo karjeros laiptais ir vertas paskyrimo (na nebent nuo šiol Ambasadoriais neskirsime visų kas tik dirbo su V. Adamkumi).

Jeigu prezidentė tikrai kovoja prieš kažkokią klano tvarką skirti savus ambasadorius, tai ji tą galėjo padaryti ir profesonaliau. Na tarkime viešai paskelbti tvarką, kad nuo šiol ambasadoriais bus skiriami tik tiek ir panašiai patirties diplomatinėje karjeroje turintys asmenys ir pan. Tačiau to ji nepadarė, o tai leidžia manyti, kad Simas komentavęs racas.lt spėjo teisingą versiją – prezidentė tiesiog nori į Ispanijos ambasadoriaus postą skirti savą žmogų. Ir visai nesvarbu, kad jis gal turės mažesnę diplomatinę patirtį nei V.Baliukonis. Svarbiausia, kad jis kažkada pavaišino dar komisarę D.Grybauskaitę kava ir už ją užmokėjo.

Čia kaip ir norėjau įrašą pabaigti, bet ir p. A.Račas savajame nebaigė, pakomentavęs naują Lietuvos užsienio politikos kryptį. Norėčiau kontraargumentuoti ir tai.

Dėl D.Grybauskaitės sulyginimo su B.Obama – antrą kartą susimildami baikime lyginti Lietuvą su Ameriką, nieko tarp mūsų nėra bendra ir B.Obama savo politika veikla ir viskuo kitko yra tiek panašus į D.Grybauskaitę kiek mano šukuosena į Račo plikę. Nežinau ar p. Artūras domisi Obamos veiklą, bet galėčiau paimti, kad ir paprastą pavyzdį – visus Iždo darbuotojus B.Obama paskyrę tuos pačius kurie dirbo per G.Bušo kadenciją ir irgi prisidėjo prie krizės. B.Obama politika tokia – jie privalo pasimokyti iš savo klaidų ir jas ištaisyti.

Na ir pabaigai – Lietuvos santykių su Gruzija pasikeitimas. Jie labai nudžiugino racas.lt autorių. Gal ir staigmena, bet mano nuomonė vėl nesutapo. Kad ir kokia demokratija Gruzijoje buvo, Lietuva šiai šaliai davė didžiulius pažadus ir palaikymą, kas mus įpareigoja taip lengvai vien tik su nauju prezidentu nenusigręžti nuo jų.
O to labiau žinant kokie tie nauji D.Grybauskaitės draugai – Baltarusija su A.Lukašenka priešakyje, draugystė visiškai užsimerkiant prieš žmogaus teisių pažeidimus toje šalyje. Tokia nauja prezidentes užsienio politika net privertė Baltarusijos laisvąjį teatrą griebtis protesto akcijos:

Ką reiškia ant marškinėlių užrašas “Fuck real politique” gali perskaityti geopolitika.lt straipsnyje Ir jeigu toks D.Grybauskaitės burkavimas su Baltarusija tęsis aš irgi prisidėsiu prie protesto akcijos. Tik gal užrašą ant marškinėlių reiktų pakeisti į “Fuck President”

Ne už ką pasaulyje, šiuo metu, nenorėčiau būti Čekijos prezidentu Vaclovu Klaus. Kalbama, kad net konservatorių partijos lyderis David Cameronas skambino pastarajam prašydamas ko ilgiau uždelsti Lisabonos sutarties ratifikavimą. To jo prašė ir kiti visoje Europoje ar pačioje Čekijoje gyvenantis Euroskeptikai. Tačiau parama Klausui nė iš tolo neprilygsta spaudimui, kurį jis patyria iš ES autoritetų. Klauso pozicija politiškai jau nieko nebelemia po Airijos spalio 2 dieną surengto referendumo kai šios šalies gyventojai pritarė Lisabonos sutarčiai. Ir bijau, kad čia atsakymo į klausimą kodėl airiai pritarė sutarčiai reikia ieškoti ne sutartyje, o pačiame Europos sąjungos projekte.

foto – 15 min.lt

Šiuo metu aršiai yra diskutuojamas klausimas ar apskritai Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas yra demokratiškas. Kodėl arijos gyventojai vėl turėjo balsuoti dėl beveik nepasikeitusios sutarties? Ar demokratija yra kai gaunamas valdžios norimas rezultatas? Euroskeptikai už Airijos ribų dar labiau puola vietinės vyriausybes prašymais ir jų šalyje rengti referendumus. Tačiau tik viena Arija rengė referendumą, visos kitos ES šalys šią sutartį nusprendė ratifikuoti šalies parlamentuose. Proeuropiečiai tokį ES valstybių sprendimą gina argumentu, kad parlamentarai yra žmonių išrinkti atstovai, tad ratifikavimas buvo demokratiškas. O beto 400 psl tarptautinė sutartis tikrai yra sudėtinga, tad referendumas atrodo kvaila idėja. Prisiekiu Dievu, tikrai pritarčiau šiai nuomonei ir tokiam sutarties ratifikavimui jei ne keli faktai. Pirma tai, kad Lisabonos sutartis yra praktiškai nepakeista Europos Konstitucijos projektas, kuriam Prancūzijos ir Olandijos gyventojai referendumo būdu jau buvo pasakė Ne. Tad vietoje naujos Konstitucijos kūrimo Europos galingieji tiesiog nusprendė nepakeisti sutartį ir joje Prancūzijos ir Olandijos gyventojams nepatikusius punktus (pvz. slaptus tarybos posėdžius) ir ratifikuoti sutartį apeinant visuomenę.
Antras gal ir svarbesnis faktas yra ES projekto atitolimas nuo paprastų žmonių. Ši problema iškelią svarbų klausimą – ar ES projektas yra kuriamas piliečių ir jiems reikalingas ar tai tik dirbtinės biurokratijos kūrinys. Geras pavyzdys yra Europos parlamento legitimumas. Ar tikrai pvz. Lietuvos atstovai Europos parlamente gali save laikyti teisėtais atstovais jeigu juos išrinko tiktai 17 % rinkėjų. Juk net 83 % rinkėjų parodė, kad jiems EP yra nereikalinga institucija. Tad ar teisėtas ir demokratiškas yra jų atstovų ratifikavimas sutarties kuri padidina jų rinkėjams nereikalingo EP galias?
Net jeigu manysite, kad viskas teisėta ir pastarieji sakiniai tik interpretacijos, tai negalite nesutikti su teiginiu, kad ES yra gilioje informacinėje krizėje, kai ES piliečiams neįdomu kas dedasi pačioje ES, o juos sudominti darosi vis sunkiau. Net apie ES rašyti nusprendęs Euroblogas nekarto per savo visą gyvavimą neparašė apie ES reformuojančią sutartį ir jei ne BNS pastangos kažin ar Lietuvos žiniasklaida būtų tuo susidomėjusi. EP rinkimų mažas aktyvumas yra vienas iš šios krizės padarinių. Tad leisti patiems piliečiams nuspręsti dėl ES projekto ateities būtų buvęs didelis iššūkis ES, parodysiantis ant kiek projektas yra subrendęs.

Tie patys debatai Airijoje parodę tą pačią informacijos krizę kai labiausiai diskusijose buvo aptarinėjami vietiniai šalies interesai. Visos bendrijos reikalai piliečiams tiesiog neįdomūs.

Be viso to Airijos referendumas man buvo įdomus ir dėl kito aspekto. Maža šalis ir jos rinkėjai nesudarė net 0,1 % viso ES piliečių skaičiaus sugebėjo sukelti krizę ES, atsidurti centre ir galiausiai tartį lemiamą žodį amžiams visą Europą pakeičiančiai sutarčiai. Tikras paradoksas, nes ES jau seniai svarbiausius žodį taria trys didžiausios šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija. Priėmus Lisabonos sutartį išliks aukščiausio sąjungos organo – tarybos balsavimo pagrindas pagal populiaciją (Qualified Majority Voting), kiekvienam sprendimui turės pritarti 55% šalių ir 65% populiacijos. Arba kitaip tariant nė vienas sprendimas taryboje negalės būti priimtas be vienos iš jau minėtų trijų šalių pritarimo. Tuo pačiu nebeliks rotacinio pirmininkavimo sąjungai. Jį pakeis ES prezidento postas. O prezidentą rinks tarybą, pagal jau minėtą Qualified Majority Voting sistemą. Mažosios šalys visiškai pamirštos. Buvo tikrai šlykštu spalio 2 d. matyti laikraščių pirmuose puslapiuose straipsnius, kad buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blair yra realiausias kandidatas tapti pirmuoju Europos prezidentu. Airijos gyventojai dar nenubalsavo ar pritaria sutarčiai, o didysis ES trejetas jau pešasi dėl naujo prezidento posto. Giliai širdyje vien tik dėl tokios nelygybės ir absurdo norėjau, kad Airija antrą kartą trenktų antausį ES, bet tuo pačiu, dar net nepaskelbus rezultatus, žinojau, kad Airija pritars sutarčiai.

Bet prieš atsakant į klausimą – kodėl Airija pritarė sutarčiai, pirmiau reiktų atsakyti – kodėl šalys apskritai nusprendžia prisijungti prie ES.

Kai ES projektas tik prasidėjo jis turėjo aiškų tikslą – jokio karo Europoje. Na dar Prancūzai norėjo duoti antausį Maršalo planui. Ir tikslas tikrai pasiektas – per paskutinius 50 metų Europoje nebuvo didesnio karo. Tačiau dabar ES projektas neturi savo galutinio tikslo, kuriuo mes siekiam. Mes tik periodiškai didinam ir didinam ES institucijų galias, tačiau nežinome kur tai mus nuves. O kartu su ES stiprėjimu ir panašėjimu į valstybę iškyla identiteto klausimas. Ko save laikote Europos ar Lietuvos piliečiu? Pirmasis atsakymas būtų teisingas. Tad kyla klausimas kas priverčia valstybes atsisakyti savo nacionalinio identiteto ir integruotis į ES? Ir atsakymas paprastas – pinigai. Būtent jie buvo priminti ir akcentuoti Airijai po pirmojo referendumo, kai jie nepritarė sutarčiai. Airija yra viena iš daugiausiai ES subsidijuotų valstybių. Vos įstojusi į ES Airija buvo begalo skurdi, bet dėka ES subsidijų, dar prieš krizę buvo viena iš turtingiausių ES šalių. Tai proeuropiečiai minėjo kaip argumentą kodėl Airija negali nepritarti sutarčiai. O ir krizė atėjo ratifikavimo kelyje pačiu laiku. Bedarbystės ir smunkančios ekonomikos išvarginti airijos gyventojai nelabai beturėjo noro pyktis su ES.

Tai galėjau parašyti ir pradžioje, bet būtinai norėjau paminėti matomas ES projekto problemas, nes po sutarties ratifikavimo jos vėl bus pamirštos. O nesprendžiamos jos tik dides ir dides, kartu didėjant ir jų daromai žalai.

Lisabonos sutartis nėra galutinis ES tikslas. Vėliau ES reikės daugiau ir daugiau galių. Ir bet kokie priešinimaisi sulauks tik dar didesnio spaudimo.

Atrodytų, kad kurdami ES mes tarsi lipame kopėčiomis – vis aukščiau ir aukščiau, nežinome kur, bet lipame ir tik kai užlipsime galėsime apsižvalgyti, tačiau vaizdas kurį tuomet pamatysime gali mums ir nepatikti …

P.S. jeigu jums patinka šio blogo įrašai ir esate Facebook narys, tuomet kviečių jus prisijungti prie blogo puslapio Facebooke, kuris padės lengviau sekti blogo atnaujinimus. Dėkui

Jeigu Islandija ligi šiol jums buvo šalis, kuri yra bankrutavusi ir nepriklauso Europos sąjungai, tai vieno punkto greitai jau gali nebelikti. Ne, žinoma, kad ne, iš bankroto jie neišlipo, bet prašymą įstoti į Europos sąjunga oficialiai Islandija jau pateikė. Lietuva tam jau besąlygiškai pritaria. (foto – Islandijos premjerė Johanna Sigurdardottir)

Kodėl Islandija bankrutavo

Jei Islandija tikrai įstos į ES tai taps jos istorine data ir dėl visko bus kalta kita istorinė data – 2008 spalio 9 d. Tądien Islandija bankrutavo. Gal ir netikslu sakyti bankrutavo, nes žmonės ten vis gyvena, bet valstybė tiesiog turėjo daugiau skolų nei buvo verta. Beveik 10 kartų daugiau. Tai kitaip nei bankrotu ir nepavadinsi. Ir dėl to kalti jų bankų bankrotai. O kas bankų bankroto kaltas jau sunku sakyti, matyt reiktų analizuoti daug ataskaitų ir bankų finansinių veiksmų, ko aš tikrai negaliu padaryti. Perskaičiau viską ką apie tai radau užsienio spaudoje, bet niekas taip giliai irgi nesikapstę. Tad nekeista, kad yra manipuliuojama tikrosiomis bankroto priežastimis. Businessweek kaltina pačius Islandus ir jų naivumą užvaldyti Europos vertybinius popierius,kiti kaip Richard Portes iš Londono verslo mokyklos mano, kad Islandijos bankai nekalti ir tiesiog jiems labai labai nepasisekė. Ir dar trečia, jau labiau konspiracinė, nuomonė, kad Islandijos bankai tyčia buvo privesti prie bankroto konkurentų iš Skandinavijos šalių. Bet viskas nuo pradžių.
Dar prieš tą nelemtingą spalio dieną, Islandija buvo pirma valstybė pasaulyje pagal vienam žmogui tenkančią šalies BVP dalį. Maža, vos 300 000 gyventojų turinti sala pasiekė utopiją – nemokamas mokslas, sveikatos apsauga, dideli atlyginimai ir aukšta gyvenimo kokybė. Tai jiems pasiekti padėjo gamtos ištekliai ir žuvininkystės verslas. Tačiau atėjusi nauja verslininkų karta manė, kad to negana ir laikas atrasti naujus gero gyvenimo šaltinius. Ir jų ieškojo ne Islandijoje, bet Europoje. Pasibaigusi bankų privatizacija atrišo jų planams rankas ir jie pradėjo šturmais investuoti į Europos verslo rinkas. Pinigus investicijas jie skolinosi iš D.Britanijos “wholesale funding” fondų. Įdomus fondas sudarytas iš viešojo sektoriaus, kaip savivaldybių pinigų ir skolinimuisi nereikalavęs garantijų, užteko tik pasitikėjimo. Tuo metu turtingos Islandijos bankai pasitikėjimo matyt turėjo. Gavę pinigų jie masiškai investavo į vertybinius popierius, nekilnojamą turtą, akcijas, pradėjo kurti naujas įmones, padalinius, rinkti užsienio gyventojų indėlius, pirkti futbolo klubus. Investavo viską ką galėjo, net savo Islandijos gyventojų pensijų fondus.

Taip vos praėjus vos keliems metams beveik visą Islandijos bankų turtą sudarė užsienio kapitalas. O tai jau savaime prognozavo bėdą. Tada atėjo pasaulinė krizė, infliacija, deficitas, vertybinių popierių nuosmukis palietė Islandijos bankus ir kai staiga – niekas nebeskolino jiems pinigų investicijoms. Kranas buvo užsuktas, bankai negalėjo įgyvendinti savo planų, viskas pradėjo griūti ir bankai vienas po kito bankrutavo, žemyn kartu su savimi nusinešę šalies ekonomiką ir tūkstančius žmonių palikę be galimybės atsiimti savo indėlius, bankai paliko tik 100 milijardų JAV dolerių skolą. Kai tuo metu visas valstybės metinis BVP tesiekė 13 milijardų JAV dolerių. Tada premjeras ir paskelbė kad šalis bankrutavo.

Nors manau tiksliau būtų sakyti buvo arti bankroto. Uždaryta akcijų birža, krona žlugo, uždrausti visi tarptautiniai pinigų pervedimai. Šalis ėmėsi gelbėjimosi plano. Priimtas naujas bankų valdymo įstatymas, nacionalizuoti bankrutavę bankai, iškarto kreiptasi į tarptautinį valiutos fondą dėl paskolos. TVF suteikė 10 mlj. paskolą, Skandinavijos šalys kartu suteikę dar 2 mlj. JAV dolerių paskolą. Tuo buvo negana ir tuometinis premjeras Geir Haarde net svarstę galimybę priimti paskolą iš, jo žodžiais tariant, naujų draugų Rusijos, kuri padėtų sustiprinti krona. Ačiū Dievui Nato narė Islandija susiprotėjo nesiimti šio politiškai nekorektiško veiksmo. Beje Rusijos atsiradimas čia labai įtartinas. Siūlau pasiskaityti jei įdomu Islandijos blogerio straipsnį apie tai kaip vietiniai bankai buvo apvogti ir į tai įsipainiojo Rusijos Mafija

Tuomet nuo milžiniškų skolų gelbėtis buvo pasirinktas kitas planas – pereiti prie Euro. Ką beje TVF siūlė Islandijai padaryti dar prieš šį bankrotą.

Tačiau Islandijai Europos komisija nesuteikė ypatingų sąlygų ir pasakė, kad Euro jie neįsives kol neįstos į Europos Sąjungą. Tada patys Islandijos gyventojai ėmėsi gelbėjimosi veiksmų ir padarė revoliuciją – pirmą kartą po daugelio metų į valdžią išrinko socialdemokratus, kurie pažadėjo šalį atvesti į Europos sąjungą.

Europos sąjunga – geriausias iš blogiausių variantų ?

Šio mėnesio 16 dieną Islandijos parlamentas ne taip lengvai priėmė sutarimą kreiptis dėl narystės ES. Vos 5 balsais socialdemokratai sugebėjo įveikti savo opoziciją ir akivaizdu, kad šiuo klausimu Islandijos partijos pasidalino į dvi stovyklas.

Konservatorių-Nepriklausomybės Islandijos partija 14 paskutiniųjų metų valdžiusi šalį ir taip ir niekada nepasiryžusi derėtis dėl narystės ES, net po šios finansinės krizės lieka prie savo pozicijos nepritarti narystei. Jie išlieka prie nuostatos, kad geriausia ir toliau su Europa palaikyti santykius tik per Europos bendrijos rinką.

Turbūt didžiausią baimę jiems ir visai Islandijai kelią žvejybos kvotos apribosiančios menkių ir banginių žvejybą. Islandija jau ir taip turėjo ilgus menkių karus su Didžiąją Britaniją, po kurių Islandija išsikovojo teritoriją aplink savo šalį, kur neribotai gali žvejoti. Po įstojimo į ES to nebeliks, nes dėl konkurencijos įstatymų bus ribojama kiek Islandijos žvejai gali sugauti žuvų ir kiek eksportuoti. Tai tikrai jautrus klausimas Islandijai, nes žuvininkystė jiems yra svarbiausias pragyvenimo šaltinis, kaip Norvegijai nafta ar Šveicarijai bankai. O dabar po bankų bumo pabaigos, daugelis naujai iškeptų bankininkų vėl grįžta prie savo buvusių profesijų – viena iš jų žvejyba. Tai taip pat turėtų būti sudėtingiausiu klausimu derybose dėl narystės ES.

Islandijos viena iš valdančiųjų partija Žaliųjų judėjimas taip pat nepritaria narystei ES, nes baiminasi ES kontrolės į gamtinius šalies išteklius.

ES narystės priešininkams pavyko pasiekti tai kad parlamente maža persvara, bet priimtas įstatymas, kad galutinį žodį dėl narystės tars Islandijos gyventojai šalies referendume. O tai ES šalininkams gali pakišti koją, nes pagal dabartines apklausas tik 39 proc. Islandijos piliečių pritaria narystei ES, tiek pat nepritaria ir tik daugiau nei pusė pritaria pradėti derybas dėl narystes. Turbūt lemiamą persvarą referendumo rezultatui ir visam narystės procesui lems derybose iškovotos kvotų sąlygos.

Su ta sąlyga, kad derybų metu pavyks iškovoti mažas kvotas ir palikti geras darbo sąlygas ir teises vietiniams verslininkams narystei ES pritarė opozicinė progreso partija, kuri ir padėjo Socialdemokratams surinkti parlamente reikiama balsų skaičių.

Kodėl ES šalininkams narystė ES yra svarbi?

Pirmiausia jie tikisi ekonomikos stabilumo. Nežinau kodėl jie tiki, kad ES gali būti tuo ekonomikos stabilumu ir saugikliu nuo permainų pasaulio rinkose, nes tarkime ir Latvija yra ES narė, bet taip pat kaip Islandija skolinasi iš TVF. Premjerė išreiškė norą įstojus į ES sumažinti valstybės deficitą, kuris dabar siekia 170 milijardų Islandijos kronų. Islandija taip pat turi ribotą laiką – tik iki 2015 m. grąžinti milijardines TVF paskolas, esant deficitiniam biudžetui jie net negali svajoti apie tai.
Kitas ir turbūt pats svarbus argumentas kodėl Islandus vilioja ES gelbėjimosi korta žinoma yra Euras. Dabartinė Islandijos krona yra perpus nuvertėjusi, nestabili, didina infliaciją, jei taip ir toliau vien dėl nuvertėjusios kronos gali padidėti valstybės skolos. Tačiau ir šis uždavinys bus sunkiai įgyvendinamas, dėl didelės infliacijos dabar Islandija neatitinka Matrico kriterijų. Beje Eurą gelbėjantis nuo krizės siekia įsivesti ir Lietuva, bent jau tokią poziciją per rinkimų agitaciją išsakė Dalia Grybauskaitė.

Tiesa svarbu pažymėti, kad optimizmas dėl ES šalies vedlei premjerei Johanna Sigurdardottir nesilieja per kraštus. Štai ką reuters žinių agentūrai iškarto po istorinio parlamento balsavimo:

‘We only have several bad choices. This is a task that will affect everyone and these are without a doubt the hardest choices I will have to make in my political career,

Taigi atrodo net premjerė sutinka, kad tai yra sunkus gelbėjimosi planas, bet nieko kito jiems nelieka. Socialdemokratai referendume dėl ES narystes turės ir slaptą ginklą -pensijų fondus. Visi dabartiniai pensijų fondai Islandijoje yra įšaldyti ir žmonės negali atsiimti jiems teisėtai priklausančių pinigų, nes jų pinigai buvo investuoti. Pensijų fondus valdančios įmonės pažadėjo vyriausybei, kad grąžins pinigus žmonėms su sąlyga … kad Islandija įstos į Europos sąjunga. Tikras šantažas ir ne kitaip.

Kokie Islandijos šansai?

Labai dideli jei tik žiūrėsime iš Europos pusės. Islandija yra laukiama. Tokią poziciją iškarto užėmę ES pirmininkaujanti Švedija ir įtakingos ES šalys kaip Didžioji Britanija ir Ispanija. Gal jos ir turi interesų žuvininkauti Islandijos teritorijoje, gal ir kitų interesų, bet svarbiausia, kad pritaria narystei. Tą jau padarė ir visų ES narių užsienio ministrai, perdavę Islandijos narystės prašymą svarstyti ES komisijai. Labiausiai spyriojasi Vokietija iš kurios pasklido kalbos, kad ES negali imtis gelbėtojų vaidmens. Tuo pačiu įtakingiausios ES nares Prancūzija ir Vokietija laikosi pozicijos, kad ES negali priimti naujų narių kol dabartinės narės nebaigs Lisabonos sutarties ratifikavimo. O tai irgi gali užtrukti…

Pagal bendrą tvarką šalis iš pradžių turi atitikti Kopenhagos kriterijus, dėl žmogaus teisių ir demokratijos lygio. Tą žinoma Islandija atitinka. Vėliau šalis gavusi kandidates statusą pradeda derybas, pagal sąjungos taisyklės šalis turi adaptuoti ES įstatymus ir pasirašyti stojimo sutartį dėl įsipareigojimų. O šitas etapas ir bus sunkiausias Islandijai, dėl jau minėtų žuvininkystę ir žemės išteklius ir eksportą reguliuojančių įstatymų. Taip pat lieka klausimu kas turi atlyginti Euopos gyventojų nuostolius investavus į Islandijos bankams priklausiusiu Icesaver fondus, kurie žlugo. Ar Islandija sumokės savąją dalį?

Islandija, kaip pirmininkaujanti Švedija ir ES komisaras plėtrai paskelbė, nebus leista greituoju būdu įstoti į sąjungą ir turės praeiti lygiai tokį pat etapą kaip ir visos pretendentės. Tačiau Islandija gali tikėtis greitesnio priėmimo, nes jau yra Europos bendrijos narė, priklauso šengenui ir turi adaptavusi 2/3 ES įstatymų. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ji laikosi dar mažesnio skaičiaus įstatymų, tačiau tie ES įstatymai yra slidus dalykas, apie jų painumą išsamiai jau kartą rašę Nosemonkey blogeris

Čia, bent jau kol kas istorija baigiasi ir lieka laukti ES tarybos sprendimų ir derybų pradžios. Tačiau negaliu nepaminėti vienos šalies, kuri apsiima aktyviausios Islandijos narystes ES rėmėjos vaidmens, neriasi iš kailio, kad tai parodytų, jos užsienio reikalų ministras pirmasis viešėjo Islandijoje su žinia, kad jie remia Islandijos narystę. Ta šalis žinoma yra Lietuva.

Kokie Lietuvos interesai bendradarbiavime su Islandija?

(foto – Lietuvos Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas ir Islandijos prezidentas Ólafur Ragnar Grímsson

Klausiu to ne dėlto, kad esu savanaudiškos sielos ir man tik rūpi nauda sau. Iš tos nedidelės gausos ką apie Lietuvos užsienio politikos formavimą prieš ir po rinkimų sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė geriausiai išsiminiau pažadą, kad jos prezidentavimo metu Lietuvos užsienio politika bus formuojama tik pagal Lietuvos interesus. Vos Islandijos parlamentas nubalsavo dėl stojimo į ES greičiau nei kulkos greičiu Lietuva pradėjo skambinti varpais, kad mes remiam Islandijos norą.

Liepos 22 d. mūsų užsienio ministras telefonu Islandijos užsienio reikalų ministrui Ossur Skarphedinsson pareiškia, kad Lietuva rems Islandijos narystę ES. Jau kitą dieną Lietuvos seimas vienbalsiai priima rezoliuciją kviečiančią ES šalis paremti Islandijos narystę, Liepos 25 dieną Vygaudas Ušackas apsilanko Islandijoje ir susitinka su prezidentu (žiurėti foto), Islandijos užsienio reikalų ministru ir aptaria Lietuvos paramą Islandijai.

Savaime kyla klausimas – tai kokia ta Lietuvos pozicija. Ar mes aklai nesigilindami pataikūniškai remiam Islandijos norą ir skatinam savo koleges ES nares tą daryti ar vis dėlto turim savo poziciją tokiais čia diskusiniais klausimais, kaip žvejybos kvotos, Icesaving acount, Europos sąjungos plėtros strategiją, gal Islandijai reiktų tik leisti įsivesti Eurą ir t.t.?

Skaičiau visus pranešimus spaudai URM puslapyje, portaluose, skaičiau tą kelių sakinių rezoliuciją, ieškojau kur tik galėjau, net ministro V.Ušacko twitteryje, bet niekur nieko išsamiau neradau. Galbūt todėl, kad nieko ir nėra. Visuose viešuose pareiškimuose šitos paramos istorijoje n milijoninį kartų minimas vienas ir tas pats argumentas. Dar liepos 22 d. prieš net oficialų Islandijos prašymo stoti į ES paskelbimą Lietuvos užsienio reikalų ministras po telefoninio pokalbio su Islandijos URM paskelbė

„Kaip Islandija buvo pirmoji, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę, taip Lietuva bus pirmoji, kuri besąlygiškai rems Islandijos siekį tapti ES nare“

.

Ir nuo to laiko nė vieno kito kaip tik šis argumentas nebuvo kartojamas. Ką tai reiškia? Ar ne per daug savo užsienio politiką grindžiam istorija? Juk ir ta pati Rusija yra pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę 1991 metais. Ar ne per daug mes sureikšminame tą pirmumą, kurį turi Islandija. Jau turėjome padėkos įvykius skirtus paminėti šį pripažinimą ir t.t., o dabar net nesvarstydami ir nediskutuojant besąlygiškai pripažįstam jų siekį tapti ES narė. Ir ką reiškia tas besąlygiškai? Mums nerūpi ES įstatymai, kvotos viską dėl ko turės derėtis Islandija, Kopenhagos kriterijai ir .t.t nuo šiol remsim besąlygišką ES plėtrą? Senosioms ir įtakingoms ES narės turbūt taip negalvos ir rūpės jiems ir kvotos ir kitos sąlygos, taip lengvai jie nepriims Islandijos ir gal jiems nepatiks tokia paleidūniška Lietuvos pozicija. Bet argi mums tūri rūpėti kokia ES kūrėjų ir senbuvių kaip Prancūzija, D.Britanija ar Vokietija nuomonės, juk jie Lietuvos nepriklausomybę pripažino vėliau nei Islandija. Turbūt Turkija dabar labai sielvartauja, kad Lietuvos nepriklausomybę pripažino ne pirmi, nes dabar ES būtų viena narė, kuri besąlygiškai remtų jų narystę sąjungoje.

Juokinga darosi ir labiau gilinantis į Lietuvos poziciją, nes perskaičius trumpą LRS rezoliuciją šiuo klausimu aiškėja, kad LR seimas ragina kitas ES šalis paremti Islandijos narystę motyvuodama, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kokia iš to nauda visai ES, rezoliucijoje neminima.

Dar įdomiau – V.Ušackas viešėdamas Islandijoje paragino visas Islandijos partijas vieningai remti narystę ES. Bet ar tai kartais ne jų vidinis ir atstovavimo reikalas? Kai net šalies gyventojai yra šiuo klausimu susiskaldę nieko keista, kad partijos šiuo klausimu pasiskirsčiusios ir ne V.Ušackui nurodinėti ką joms remti.

Ir pats didžiausias absurdas – pirmieji Lietuvos nepriklausomybę pripažino tuomet valdžioje buvę konservatoriai, kurie dabar nepritaria narystei ES. Ir atsidėkodami už tai mes Lietuviai remiam jų oponentų siekį stotį į ES.

Gilinantis dar labiau aiškėja tiesa, kad Lietuva nuo to laiko kai Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir užmezgę diplomatinius ryšius su mumis, nieko daugiau tarpusavio bendradarbiavime nepasiekė, nei ekonomikoje, nei politikoje. Tad ir esam ligi šiol priversti kartoti tą pačią dainelę apie pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. O dabar matyt maža Lietuva rado gerą progą pasireikšti ir susidraugauti su įtakinga šalim – Islandija. Tik ką darysime jei pati Islandija nuspręs, kad nenori stoti į ES, nežinia.

O V.Ušacko pareiškimai, kad Lietuva ir Islandija yra dvi seses, kurias kartu sunkmečiu vienai kitai padeda skamba nesmagiai žinant, kad visai arti mūsų yra kita sese, išgyvenantį sunkmetį, kuri nesulaukia tokių drąsių mūsų URM pareiškimų. Ir priešingai nei Islandija, ta sese yra pirma šalis pagal Lietuvos eksportą. Tačiau matyt mūsų URM akimis Latvija nėra tokia įtakinga, kaip Islandija…