Churchill.lt

Netempiant gumos, iškarto einu prie reikalo. www.bloggingportal.eu, vos prieš kelias minutes, pasiūlė įdomų eksperimentą vienai artėjančiai konferencijai. Jie patalpino savo puslapyje anglišką tekstą ir nori pažiūrėti keliomis ES kalbomis jie gali gauti išverstą tekstą , vien Euroblogosferos narių pagalbą. Skubomis išverčiau jį, bet jei manote, kad vertimas gali būti geresnis, tai nesidrovėkite pakomentuoti.

========Translated text=============

Pavadinimas: Europos piliečių iniciatyvos: Bloggingportal.eu eksperimentas *

Tema: Mes norime pamatyti keliomis ES / Europos kalbomis, per mažiau nei vieną savaitę ir tik su jūsų pagalba, mes galime gauti išverstą trumpą tekstą apie ‘Europos piliečių’ iniciatyvas’ ,

Aprašymas: Kitą savaitę, keturi Bloggingportal.eu redaktoriai dalyvaus “Re: publica 10″ Berlyno konferencijoje, kurioje bus pristatyti Europos kampanijų į Europos piliečių iniciatyvą iššūkiai. Mes žinome, kad vienas iš klausimų bus, kaip spręsti ES pilieči, iš visų 27 valstybių narių kalbėjimo 23 oficialiomis, ir dar daugiau tautinių mažumų, kalbomis. Šis mažas eksperimentas parodys, kaip Euroblogosfera gali padėti spręsti šitą problemą .***

Jeigu šį įrašą skaitote kovo 21 d. sekmadienį, tai tuo pačiu metu kol jūs skaitote Amerikoje sprendžiasi daug likimų. Prezidento Barack Obama pasiūlytos sveikatos reformos likimas, galbūt paties prezidento, bei apie 40 mljn. JAV piliečių neturinčių sveikatos draudimo likimai.

Bet šios istorijos centre žinoma yra Barack Obama. Šią savaitę jis net atšaukė savo užsienio vizitus, norėdamas likti Vašingtone ir stebėti kaip atstovų rūmai balsuos dėl jo trilijono JAV dolerių reformos plano. Tai tik dar vienas įrodymas kaip šis balsavimas jam yra svarbus. Savo rinkimų kampanijoje daug pažadų išdalinęs Barack Obama pakol kas neištesėjo nė vieno iš jų. Neišvedęs karių iš Irako ir Afganistano, o priešingai tik padidinęs jų skaičių ten, nesugebėjęs net uždaryti Gvantanamo kalėjimo ir tikrai neišsprendęs Artimųjų Rytų problemų, bei nepriminkite man Kopenhagos, Barack Obama siekia ištiesėt kitą savo didelį rinkiminį pažadą – reformuoti JAV sveikatos sistemą. Metus laiko trukusi kova agituojant už šią reformą nepasibaigs vien tik rytoj. Net jeigu atstovų rūmai pritars šiai milžiniškai reformos sąskaitai, galutinį žodį vistiek tars JAV piliečiai, tiesioginiame referendume. Bent jau tokį pažadą davė dabartinis JAV prezidentas. O viešoji nuomonė, patys medikai ir žiniasklaida nesutaria dėl šios reformos ir pasidalino į už ir prieš stovyklas.
Tačiau dabar aišku yra viena – jeigu atstovų rūmai nepritars sveikatos reformai Barack Obama reputacija ir įtakingumas smarkiai smuks ir tai bus pradžia neišvengiamo tolesnio galios smukimo.

Kas yra reformuojama?
Būdamas kandidatu į prezidentus Barack Obama žadėjo universalią sveikatos apsaugą. Taigi išspręsti svarbiausią savo šalies sveikatos apsaugos ydą ir pasirūpinti sveikatos draudimo neturinčiais piliečiais. Pradėjęs eiti prezidento pareigas jis toliau kritikavo dabartinę sveikatos apsaugos sistemą. Pirmiausia pabrėždamas jos brangumą ( jai išleidžiama 16 BVP) ir kad nereformavus sistemos ji privers bankrutuoti vyriausybės biudžetą. Taip pat jo pateiktais skaičiavimais draudimą turintys piliečiais savo mokesčiais vistiek išlaiko neapsidraudusius. Jo reformos plane, dėl kurio finansavimo balsuos atstovų rūmai yra orientuojamasi taip pat į kokybes gerinimą, kaip antai įvestį el. registraciją, didinti daktarų algas, atlikinėti kokybės tyrimus ir pan.
Prezidentas atrodo sutinka su Maiklo Muro filme “Sicko” išsakytomis sveikatos apsaugos sistemos problemomis. Kokybė ši sistema tikrai negalėtų drąsiai girtis. Didesnis nei ES vaikų gimdymo metu mirtingumas, dideli skaičius neišsaugotų gyvybių, kurios galėjo būt išgelbėtos. Pasaulio sveikatos organizacijos sudarytame reitinge JAV sveikatos sistema užima 37 vietą pasaulyje. Pagal įvairius kitus kokybės kriterijus, kitose reitinguose yra sąrašo gale.

Apibendrinant JAV sveikatos apsaugos sistemą galima pavadinti kaip sistemą, kurioje išleidžiama daugiausiai, bet gaunama mažiausiai.

Kodėl nenorima reformos?
Atrodytų problemos yra aiškios, tad kodėl Barack Obama reikėjo išeikvoti tiek daug energijos agituojant už jo reformos planą ir net dabar paskutinę dieną laukiant balsavimo nėra aišku ar Atstovų rūmai pritars reformai? Pirmiausia žinoma galima kalbėti apie didelią ir galingą draudimo bendrovių įtaką, bei jų lobistus, kurie didelėmis sumomis remią politikus. Bet viskas ne taip paprasta. Reformai nepritaria ir net 60 % pačių JAV piliečių. Didesni mokesčiai skirti paremti reformai gali būti viena iš to priežastis. Bet už vis įdomiausia, kad diskusija dėl sveikatos sistemos reformos virto į labiau net filosofinę diskusiją kiek vyriausybė turi kištis ir rūpintis savo piliečių sveikatos apsauga? Ar tikrai vyriausybė privalo aprūpinti visus savo piliečius sveikatos apsauga? Ir šiuo metu atrodo, kad JAV piliečiams neimponuoja vyriausybė kuri aktyviai kištųsi į jų gyvenimus.

Aš nesu iš Rytų Europos, Lietuva nėra Rytų Europoje. Neseniai toks minties blyksnis nušvietė mano galvą. Ir kodėl aš turėčiau būti iš Rytų Europos? Jei tai politinis pavadinimas, po daugiau nei 5 metų narystes Europos Sąjungoje (ES) jis jau turėtų būti pasenęs,nes mes jau turėtume būti viena Europa. Jei tai geografinis pavadinimas, jis to labiau neteisingas. Na niekaip logiškai kartu nesueina faktai, kad Lietuvoje yra “Europos parkas” įkurtas vietoje, kur yra Europos geografinis centras ir tai, kad Lietuva yra iš Rytų Europos. Uralo kalnai atstojantis rytinę Europos sieną yra labi toli nuo pačios Lietuvos. Jungtinių tautų statistikoje Lietuva nėra minima tarp rytų Europos šalių. Tačiau realybę yra tokia, kad mes vistiek dar tiek žiniasklaidoje, tiek tarpusavio žmonių pokalbiuose esame Rytų Europiečiai. Nes nepaisant to, kad galime visaip įrodinėti savo geografinį ir politinį nerytietiškumą, mes taip lengvai neįveiksime stereotipo, kad esame Rytų Europiečiai. Stereotipo, kuris atsirado po antro pasaulinio karo, kad visas po sovietines šalys galima apibūdinti kaip Rytų Europa.

Čia kyla klausimas kiek Lietuva yra pilnai integravusi į ES? Pamenu kaip 2009 metais centrinėje Birminghemo miesto bibliotekoje mačiau didelį švietėjišką plakatą pranešantį, kad greitu metu prie ES prisijungs naujos nares, jų tarpe ir Lietuva. Tuomet jau buvo praėję 5 metai nuo mūsų įstojimo į ES, bet visi bibliotekos lankytojai dar buvo ugdomi, kad ES padidėjimas už Vokietijos ribų dar neatėjo, bet greit ateis. Nežinau, galbūt net ligi šiol tas visą sieną užimantis plakatas ten kabo. Jei taip, gal ir gerai, nes gali atrodyti jog jis yra pilnai teisingas. Manęs nestebina kitų ES šalių gyventojai, kurie vos išgirdę, kad aš iš Lietuvos pradeda demonstruoti savo menkas rusų kalbos žinias, ar tie ES gyventojai, kurie nesupranta kodėl aš nesusišneku su latviu savo kalba. Mane pradžioje šiek tiek žaidė tai jog vakarų Europoje esančiame universitete dėstytojas paskaitose apie ES savo skaidrėse naudoja tyrimus, kurie buvo atlikti tik tarp ES senbuvių ar net kartais žemėlapius, kurie žymi ES teritoriją be Lietuvos joje. Iš pradžių tai mane nuvildavo, bet vėliau supratau, kad reikia tiesiog pripažinti faktą, kad kalbant apie ES užtenka kalbėti apie senbuves nares. Juk ir bandydami nupiešti kokia spalvinga ir skirtinga yra ES jus visada įsivaizduosite skirtumus tarp Italijos ir Ispanijos, Prancūzų ir Vokiečių priešiškumą, bet ne skirtumus tarp Estų ir Bulgarų, Rumunų ir slovakų priešingybes ir pan. Mes čia daugelio vaizduotėje daugmaž panašūs, visi po tuo pačiu po sovietiniu šydu arba kitaip Rytų Europa. Tad nepaisant to, kad ir kiek bandomųjų laikotarpių būtų pabaigusi Lietuva, kad ir kiek ES direktyvų laikytumėmės, tol kol visi ES nesupras mūsų vienų išskirtinumo, kol busime nebelaikomi Rytų Europiečiais, tol manau mes nebusime ES nare.

Save vadinti Europos piliečiu man keblu yra ne tik dėlto, kad be to jog esu Europos pilietis, vistiek pirmiau būsiu laikomas Rytų Europiečiu, bet sunku suprasti kodėl ES gyventojai vien dėlto, kad yra ES gyventojai save laiko Europos piliečiais. Ar pastebėjote kaip dažnai žiniasklaidoje ir net kasdieninėje kalboje Europos sąjunga tapo Europos sinonimu? Dažnai vietoje ES institucija mes sakome Europos institucija, kaip antai Europos parlamentas, vietoje ES parlamentas. Daugelis programų raginančiu dirbti, stažuotis Europoje ištiesių veikai tik ES teritorijoje. Bet luktelėkite bent sekundę. Europoje iš viso yra 50 šalių, ES sudaro 27 šalys. Kas suteikė mums ES gyventojams imti ir pasiskelbti atstovaujant visai Europai? Kai išdidžiai giriamas, kad esam Europos piliečiai, nes turime teisę laisvai keliauti ES, esam siejami ryšiais su kitais ES gyventojais, ar bent karto pagalvojome, kad to neužtenka jog pasiskelbtume 730 mljn. gyventojų turinčio žemyno piliečiu? Kaip turi jaustis Europos pilietis, gyvenantis Europos šalyje, kuri nepriklauso ES, tarkime Baltarusijos pilietis. Ar jis gali vadintis Europos piliečiu?

Realybė yra gan skaudi, kad bežiūrėdamas į draugų ratą, kuri susiradau po gyvenimo svetur matau beveik vien ES gyventojus, nes na juos yra žymiai didesne tikimybė sutikti ES. Žinau ką reiškia “do widzenia”, bet tikrai to paties negalėčiau pasakyti gruzinų kalba. Ir man buvo tikra egzotika, kai ukrainietė, tapo nauja kolegė (ji buvo ištekėjusi už ES gyventojo, taip automatiškai įgavusi teisę čia dirbti). Galbūt sovietų sąjungą pergyvenusiai Lietuvai šios kaip ir kitų po sovietinių šalių gyventojai nėra tokia keistenybė, tačiau užtenka išvykti labiau į vakarų ES, kad suprastum kokia jie retenybė. Būtent todėl ta nauja kolegė iš Ukrainos man atrodė tokia nepažįstama, savo kultūra ir to iš kur ji kilusi. Ironiška, kad taip buvo, žinant jog pats turiu ukrainietiško kraujo.

Todėl dabar drąsiai sakau, kad ES nesuvienijo Europos šalių, bet jas tik dar labiau atskyrė viena nuo kitos. Pirmiausia pačioje ES viduje leidusi susikurti dviem Europom – ES senbuvėm ir ES naujoms narėms. Senajai ir naujajai Europai. Galiausiai ES Europą padalino į dvi dalis – ES ir neES. ES netik nusprendė už mane kokius produktus man vartoti, kokį maistą man valgyti, bet ir kas yra mano draugai. Kartais man atrodo, kad Europa šiandieną būtų vieninga tik jei ES niekada nebūtų susikūrusi.

P.S. Šis straipsnis nė kiek nesusijęs su Eurovizija

CŽV kalėjimu Lietuvoje neabejoja tokie asmenys kaip Dalia Grybauskaitė, Artūras Račas, Algridas Paleckis ir rusakalbis italų MEP Giulietto Chiesa, kuris užstojo Rusiją per jos karą su Gruziją ir žinoma tai nušviečia Russia Today naujienos.

Tikrai nesunku sudėlioti visus taškus ant i.

Šis klausimas tapo ypač svarbiu, kai šių metų pradžioje Ispanija pradėjo savo pirmininkavimą ES ministrų tarybai. Mane kaip ir daugelį kitų internautų tada glumino neaiškumas. Mes žinome, kad ES vykdomąją valdžią apsiima vykdyti net kelios institucijos, dažnai jų vadovai svarbiausiuose ES įvykiuose susitinka ir kartu išsako savo nuomonę, bet kas konkrečiai iš pavadinime paminėtų institucijų yra lydere vykdomojoje valdžioje? Žinoma galima ir dar paprasčiau paklausti – ar išvis bent viena iš šių institucijų gali būti lyderė ES vykdomojoje valdžioje? Priimtus nutarimus ir esamą veiklą galime laikyti įrodymais tos ar anos institucijos lyderiavimo, tačiau ne tai man dabar bus svarbiausia. Kad tikrai atsakyčiau į šį klausimą analizuosiu kokias galias ES teisės aktai suteikia institucijoms ir kokie yra jų realūs tarpusavio santykiai su kitom ES institucijomis. Arba kitaip – kas turi geresnes sąlygas būti ES vykdomąją valdžia. Paimsiu trys kriterijus savo analizei – Demokratiškumas, Įstatymų leidyba ir atskaitomybė. Kad geriau suprasti kiekvienos institucijos galias, palyginus tas pačias galias su kitomis ES institucijomis. Taigi beliko atsakyti į klausimą kas ES komisija ar ES ministrų taryba gali vadintis demokratiškiausia, turinčią didesnes teises ES teisės aktų leidyboje ir yra labiausiai atskaitinga.

Demokratija

Europos ministrų taryba gali geriau atstovauti visos Europos piliečių ir ES institucijų interesus. Demokratija galima įvairiai interpretuoti, tačiau paimkime du kriterijus – tiesioginius rinkimus, vienodą atstovavimą visoms ES narėms. Europos parlamentas (EP) atrodytų gali būti pavyzdžiu pirmam kriterijui – tiesioginiai rinkimai. Pats EP save vadina vienintele ES institucija tiesiogiai renkama ES piliečių. Tačiau pats EP yra kontroversiškas vietų parlamente pasidalijimo klausimu. Parlamente vietos dalijamos pagal “degressive proportionality” taisyklę. Didesnę populiaciją turinti valstybę gauna daugiau vietų parlamente. Bet. Populiacijos skaičiai remiasi valstybėje gyvenančių gyventojų skaičiumi, o ne piliečių skaičiumi, nors balsuojama vistiek pagal savo pilietybę. Šalims su didele emigracija ši nauja taisyklė buvo skaudus smūgis. Antra, kiekvienas EP narys neatstovauja lygiam rinkėjų skaičiui (Liuksemburgo vienas EP narys atstovauja 65 000 gyventojų, o Vokietijoje išrinktas EP narys atstovauja 828 000 gyventojų). Tad nors ir EP nariai turi pasiskirstyti parlamente pagal politines grupes, o ne valstybinius interesus, vistiek man kiltų daug abejonių ar ši institucija gali būti pavyzdys ES kaip reikia atstovauti visoms ES narėms.
ES komisija tikrai neatitiktų pirmojo kriterijaus dėl tiesioginių rinkimų, nes komisarai nėra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Ištiesių ši institucija galėtų vadintis viena iš labiausiai nerenkamų institucijų ES. Taip pat ji sunkiai užtikrina lygų visų narių atstovavimą. Žinoma tai ginčytina. Pirmiausia, po ES Lisabonos sutarties ne visos ES nares turės teisę deleguoti savo komisarus į komisiją, bus sudaromi kvotai, kelios šalys turės išskirtines teises visada deleguoti, kitaip tariant bus adaptuotos Eurovizijos taisykles. Ir deleguoti komisarai galiausiai pradedami eiti savo pareigas turi prisiekti vadovautis ne nacionaliniais, bet visos ES interesais. Tad atsekti ar lygiai kiekvienos valstybės narės interesams yra atstovaujama nelengva.
Europos teisingumo teismas žinoma pavyzdžiu negali tapti ir neatitinka nė vieno kriterijaus. Jos nariai deleguojami panašiai kaip ES komisarai ir žinoma šios institucijos pareiga ne atstovauti, o užtikrinti, kad aiškinant ir taikant sutartis būtų laikomasi teisės.
ES ministrų taryba atrodo geriausiai iš visų ES institucijų atitinka visus du kriterijus. Ši institucija yra sudaryta iš šalių ministrų, kurie dažniausiai yra išrenkami tiesioginiuose rinkimuose. “Quality majority” balsavimo sistema leidžia užtikrinti, kad svarbiausiais klausimais bus atsižvelgta į ES piliečių daugumą. Taip pat ši institucija gali geriausiai užtikrinti lygų ES valstybių narių atstovavimą, nes visos narės turi vienodą delegatų skaičių. Rotacinė pirmininkavimo sistema sukuria galimybę kiekvienai šaliai valdyti šią instituciją ir sukurti savo prioritetus. Taigi ES ministrų tarybą galima vadinti netgi pačia demokratiškiausia ir geriausiai visas ES valstybes atstovaujančią instituciją.

Teisės aktų leidyba.

ES ministrų taryba turi didesnes galias teisės aktų leidyboje, ES komisija tarią galutinį žodį teisės aktų inicijavime.
ES teisės aktų leidybą procesą galime suskirstyti į dvi dalis – teisės aktų projekto iniciatyvą ir teisės aktų priėmimą. Antrą dalį, pagal Lisabonos sutartį, turėtume skirstyti į dar daugiau dalių – Codesicion procedure (Bendro sprendimo procedūra), assent procedure (Pritarimo procedūra), consultation procedure (konsultavimosi procedūra), cooperation procedure (Bendradarbiavimo procedūra). Taigi kas turi didžiausias galias visuose šiose srityse? Gali atrodyti, kad ES komisija turi monopolį teisės aktų projektų inicijavime. EK siūlo svarstyti tesės aktų projektus ir ne viena kita institucija neturi tokios pat teisės. Tačiau praktikoje yra kitaip, tiek ES ministrų taryba, tiek EP gali EK siūlyti savus teisės aktų projektus. Buvęs Europos parlamento pirmininkas Hans-Gert Pottering kartą pasakė:

The commission more and more is doing what parliament is calling to do. So de facto we do have the right of initiative”

Realybėje iš visų ES komisijos svarstymui pasiūlytų teises aktų, vos 20 procentų autorystę priklauso pačiai komisijai. Net ES teisingumo teismas yra įsitraukęs į leidybos procesą, na tiek kiek pagalbą teisingai interpretuoti teisės aktus galime vadinti įsitraukimu. Taigi atrodo, kad ES komisijos teisė inicijuoti teisės aktus yra stipriai įpareigojanti dirbti kartu su kitomis ES institucijomis. Bet kadangi EK vistiek turi teisę po svarstymo atsisakyti siūlyti svarstymui teisės akto projektą, jie pasilieka sau paskutinio žodžio teisę teisės aktų inicijavimo procedūroje.
Taičiu teisės aktų priėmimo procedūra yra besąlygiškai vien tik Europos parlamento ir Europos ministrų tarybos darbas. Keturios skirtingos procedūros, kurias paminėjau anksčiau nusako kada teisės akto priėmimui reikia abiejų institucijų pritarimo, o kada ES ministrų taryba viena gali priimti ES teisės aktą. Cooperation ir Codesion procedūros reikalauja abiejų pritarimo, bet kitose ES ministrų taryba turi daugiau galių. Nereiktų manyti, kad ES komisija įstatymų priėmime nevaidina jokio vaidmens. ES komisija yra atsakinga už tai, kad ES ir ministrų tarybą pasiektų bendrą sutarimą ir tarpininkauja iškilus ginčytinoms situacijoms. Taigi visos ES institucijos yra pasidalijusios savo vaidmenys visuose teisės aktų priėmimo ir kūrimo procedūrose, bei kišasi visur. Ir nors nedidelė, bet vien tik dėl savo didesnės nei kitų teisės priimti teisės aktus, šiame kriterijuje, kaip ir prieš tai buvusiame geresnes pozicijas yra užsiėmusi ES ministrų tarybą.

Atskaitomybė

ES komisija yra labiausiai atskaitinga institucija Europos sąjungoje. Kad kurią nors instituciją pavadintume atskaitingą ji turėtų atitikti bent du kriterijus – viešos sesijos ir būti kontroliuojamam kitos institucijos. Europos parlamentas savo veiklą grindžia viešumu, kaip kad viešos sesijos kurias galima net tiesiogiai stebėti žiniatinklyje, taip pat lengvai prienami yra visi šios institucijos dokumentai, posėdžių protokolai ir t.t. Tačiau pats Europos parlamentas nėra kontroliuojamas jokios kitos ES institucijos ir neprivalo savo darbą raportuoti kam nors. Niekas neturi teises skelbti apkaltos EP nariui ar atimti jo įgaliojimus už nusižengimus. Europos teisingumo teismo teisėjai nėra atsakingi ES institucijoms. Ginčytinas dalykas ir dėl ES ministrų tarybos atskaitingumo ES viduje. Be abejo jos nariai yra atskaitingi savo šalyse, keičiantis vyriausybei ar vykstant vidaus skandalams keičiasi ministrai, o tuo pačių šalies delegatai taryboje. Tačiau pačioje ES ši institucija neturi realios pareigos atsiskaitinėti už savo veiklą, labiau ji turi tik pareigą informuoti, pvz. Europos parlamentą apie savo programą, atsakyti į klausimus ir pan., beto turi teisę rengti slaptus posėdžius.
ES komisija turi nepalyginamai didesnę atskaitomybę ES ir yra labiau kontroliuojama EP. Pastarasis turi net kelis variantus kaip gali tai daryti. ES piliečių išrinktas parlamentas gali reikalauti ES komisijos parengti specialius raportus, pastarasis taip pat privalo atsakyti į EP narių klausimus. Bet pats svarbiausias faktas yra, kad EP gali keisti ES komisijos sudėti, akivaizdžiai parodydamas, kad atsisakys patvirtinti ES komisiją kol jos sudėtyje bus jei neįtikęs kandidatas. Ką EP jau padarė 2004 metais nenorėję ES komisaru matyti italo Buttiglione. Būtent tai daro ES komisiją labiausiai atskaitinga instituciją ES.

Išvados
Rezultatas kaip ir aiškus. Pasirinkus pirmus į galvą šovusius tris vykdomosios valdžios kriterijus, net du iš jų atitiko ES ministrų taryba, tad akivaizdu, kad ji yra užėmusi geriausias pozicijas būti vykdomąja valdžia ES. BET. Čia yra nemenkas bet, nes kaip parodė mūsų analizė kai viskas ES yra gan susipynę ir kai kuriais atvejais ES komisija turi geresnes pozicijas ir ES ministrų tarybos persvara nera tokia triuškinanti. Painumą galima būtų paaiškinti tuo, kad pati ES turi gan unikalią valdžios struktūra nepanašią nei į valstybių vidaus valdžios struktūras, nei į tarptautinių organizacijų, kaip kad JT. Tai yra unikali sistema, kuri yra “superstate” ir “intergovernmentalism” sistemų mišinys. ES įprasta kai kuriuos klausimus spręsti vienai, kitais kitą sistemą. “Superstate” sistema ES sprendimų priėmimui reikalauja vien tiktai ES institucijų sprendimų, kai tuo tarpu “intergovernmentalism” ES sprendimų priėmimas yra galimas vien tik per derybas tarp ES narių valstybių. Turbūt net ir sakyti nereikia, kad ES komisija atstovauja “superstate” sistemai ir ministrų taryba “intergovernmentalism” sistemai. Faktas, kad mūsų analizė parodė, kad ES ministrų taryba yra užėmusi geresnes pozicijas vykdomajai valdžiai įrodo ir , kad ES nares valstybės dar nėra pasiruošusios aukoti daug savo suvereniteto ES ir kuriant ES vis dar pirmauja “intergovernmentalism” sistema. Bet klausimas yra kiek ilgai šios sistemos dominavimas tęsis ?

Eina paskutinės dienos iki vasario 7d. kai įvyks antras Ukrainos prezidento rinkimų turas, kuriame susikaus pirmajame ture, vykusiame sausio 17d. daugiausiai balsų surinkę žavingoji Yulia Tymoshenko ir buvęs Ukrainos prezidentas Viktor Yanukovych. Šie rinkimai stebint dabartį ir prisimenant netokią jau seną “revoliuciją” Ukrainoje iškelią daug klausimų. Kas atsitiko dabartiniam Ukrainos prezidentui, oranžinės “revoliucijos” lyderiui Viktor Yushchenko, kad jis sausio 17 d. tegavo 5,4% rinkėjų balsų? Ar tikrai yra skirtumas tarp Tymoshenko ir Yanukovych ir ar jie abu nėra Maskvos atstovai? Ir kaip visuose rinkimuose išlieka tas pats svarbiausias klausimas – o tai kas gi laimes?

Obamai žalia spalva įdomesnė nei oranžinė.
Nuo 2005 m. kai Viktor Yushchenko pradėjo eiti savo oranžinės revoliucijos prezidento pareigas daug kas pasikeitė. Pirmiausia tai geopolitinė atmosfera. Baltuosiuose rūmuose nešeimininkauja respublikonai kuriems rytų Europa ir siekis Rusijai neleisti dominuoti šioje teritorijoje buvo svarbus. Rožių, oranžines revoliucijos. Pinigais remiama opozicija Baltarusija. Šių pinigų nesklandų siuntimą per Lietuvą atrodo ir buvo užtikęs Vytautas Pociūnas ir atrodo, kad tai galėjo būti jo mirties priežastis. Dar tvirtas faktas, kuri net du exprezidentai pripažino – Amerikos diplomatai klausinėjo dėl galimybės įrengti CŽV kalėjimą. Žodžiu, Amerika buvo tvirtai nagais įsikibusi į šį regioną ir pradėjo perimti kontrolę čia. Tačiau visus paskutinius rinkimus JAV, įskaitant ir prezidento rinkimus, Respublikonai pralaimėjo. Barack Obama pradėjo naują užsienio politiką, kuri buvo nelabai suprasta senų respublikonų partnerių Rytų Europoje. Atsisakyta priešraketines gynybos plano Čekijoje, pradėdama afišuoti atnaujinami geri ryšiai su Rusija ir žinoma svarbiausiu klausimu Obamai pasidaro Iranas. O čia pagal beveik identišką scenarijų kaip Ukrainoje JAV bando kelti revoliuciją ir reikalauti naujų prezidento rinkimų. Tik spalva vietoje Oranžinės yra žalia. Kartais pagalvoju kai pasaulyje tiek daug nedemokratinių rinkimų ar JAV nepritrūks spalvų savo organizuojamoms revoliucijoms? Na bet svarbiausia, kad JAV nebesidomint Rytų Europoje, ši zona perėjo Rusijos interesams. Ir tai puikiai matome – Lietuvoje, be rimtesnes konkurencijos, išrenkama prorusiškų pažiūrų prezidente Dalia Grybauskaitė, Gruzijoje M. Sakašviliui dega užpakalis, o Ukrainą krečia viena politinė krizė po kitos kurį nuskandina Viktor Yushchenko.
Tai tik mano teorija, žinoma galima sakyti, kad dėl visko kaltas tik pats Viktor Yushchenko. Rusijos dūmos atstovai, kaip rašo Financial Times, teigia, kad rinkimai buvo įrodymas jog Ukrainos nacionalinis interesas yra susijęs su Rusija, ko nesuprato V.Yushcenko. Pats vis dar Ukrainos prezidentas, po rinkimų rado savą pasiteisinimą, apkaltindamas oponentus populizmu:

It is not my course that has lost, it is populism that has won. Neither of them has a national ideology. Their ideology is populism. Both have proven by their practical actions that democracy for them is merely a screen shielding authoritarianism and corruption

Prezidentavimo metai V.Yushcenko buvo nelengvi. Net du kartus jis turėjo rengti pirmalaikius parlamento rinkimus, po Oranžinės revoliucijos jis taip ir nerado bendros kalbos su savo partneriais. Vietoje konstruktyvaus darbo jis pykosi su Yulia Tymoshenko, vienas kitą vadino Rusijos agentais ir kitaip koneveikė. V.Yushcenko politika taip pat neatlaikė recesijos, šalies ūkis katastrofiškai smuko ir šiuo metu svarbiu momentu kai vakarai su Obama nusisuko nuo Ukrainos, V.Yushcenko kaip niekas kitas susipyko su Rusija. D.Medvedevas atšaukė Rusijos ambasadorių Ukrainoje ir aiškiai pareiškė, kad kol V.Yushcenko bus valdžioje tol jie nepaskirs naujo ambasadoriaus, ką jau besakyti, kad V.Yushcenko stengėsi vis labiau – neleido Rusų kalbai tapti oficialia Ukrainos kalba, rėmė ginklais Gruziją per jos karinį konfliktą su Rusija , niekada nepamiršo kartoti jog siekia narystes NATO. Atėjus sunkmečiui Ukrainos žmonės pamatė, kad V.Yushcenko jos nuvedė į visišką bedugnę, be jokių partnerių ir progreso. Jo politinė karjera jau prieš rinkimus buvo palaiduota.

Tarp ko renkasi Ukrainos žmonės ?
Pažiūrėjus į pirmojo turo rinkimų rezultatus atrodytų, kad vėl kaip per oranžinę revoliuciją Ukraina renkasi tarp Vakarų ir Rytų. Vakarų Ukrainą tvirtai palaiko Yulia Tymoshenko kandidatūrą ir rytų Ukraina vieningai daugumą savo balsų atidavė Viktor Yanukovych. Tačiau čia nėra rinkimų tarp rytų ir vakarų. Iš vienos pusės Rusija jau pareiškė, kad nė vienas iš dviejų kandidatų jei nėra tobulas, o V. Putinas net viešai pasakė, kad nepritaria Ukrainai kaip vienetui, o mato šią šalį kaip mažąją Rusiją, taip drastiškai nė vienas iš kandidatų nemąsto. Tačiau vistiek žinoma Rusija bendradabiaus su naujai išrinktu prezidentu. Ukraina išsiilgusi gerų santykių su Rusija antrame ture rinksis tarp dviejų prorusiškų kandidatų, dėl ko V.Yushcenko šiuos rinkimus pavadino rinkimais, be rinkimo.
Keista ar ne, bet Rusijai palankesne bus Vakarų Ukrainos remiama kandidatė. Bent jau taip pasisako pats V.Putinas. Ta pati Tymoshenko, kuri kažkada susipyko su Maskva dėl savo straipsnio Foreign affairs žurnale, kuriame atvirai kalbėjo apie Putino imperialistinius siekius, santykius su Rusijos premjeru pagerino 2009 m. sausį per dujų diskusiją, kai jai pagavo susitarti su Rusija dėl naujos dujų teikimo Ukrainai sutarties. Nuo to laiko abiems atrodo yra malonu kartu dirbti.. Keista, bet Rusija neremia entuziastingai, kažkada akivaizdaus Rusijos statytinio Ukrainos prezidento poste Viktor Yanukovych, bet remia tik jo partiją. Jei paklaustumėt koks skirtumas tarp V. Yanukovych ir J. Tymoshenko būtų labai sunku atsakyti. Tiek vienas tiek kitas kandidatas nenorėjo būti išskirtinai tik rytų ar vakarų ukrainiečių kandidatu ar bent jau norėjo pasivogti balsų iš vienos ar kitos stovyklos, tad abu kandidatai savo pažaduose sumaišė įvairiausių požiūrių ir bando balansuoti tarp rytų ir vakarų. Abu pasisako už integraciją į ES, bet ir bendradarbiavimą su Rusija. Abu sutinka su rusų kalbos paskelbimu nacionaline Ukrainos kalba. Abiejų biografija nėra švari. V. Yanukovych jaunystėje sėdėjo kalėjime, o J. Tymoshenko nevisai sąžiningu būdu su savo dujų firma kažkada patapo viena turtingiausių tarp ukrainiečių. Ir abu sutaria dėl dar vieno – nemėgsta vienas kito. Aplamai kaip rašo Kyiv Post laikraštis šie rinkimai rodo programų degradaciją. Abiejų kandidatų programos mažai skiriasi viena kuo kitos ar aplama mažai vertos dėmesio. Abu kandidatai mieliau renkasi populistinius, su logiką praslenkančius, oponentą menkinančius pasisakymus. Na kaip tarkim Tymoshenko blogo įrašas apie tai jog Ukraina pralaimėjo Graikijai, dėl ko nepateko į pasaulio čempionatą tik dėl to, kad tas rungtynes stadione stebėjo V.Yanukovych ir V.Yushcenko, kurie savaime neša nesėkmę.

Kas turi daugiau šansų laimėti?
Atrodytų, kad aiškaus lyderio nėra. V.Yanukovych vis dėlto yra populiaresnis, ką rodo ir pirmojo turo rezultatai, bet J.Tymoshenko atrodytų turi daugiau šansų susirinkti kitų kandidatų balsų, tad rinkimai išlieka atkaklūs. Bet jei paklausite mano asmenines nuomones, jei bučiau ukrainietis, aš balsuočiau už J.Tymoshenko. Ir ne tik dėl to, kad sulauksi puses amžiaus ji vis dar taip žaviai atrodo. Sunku patikėti, kad ukrainiečiai taip lengvai galėtų atiduoti savo balsus už V.Yanukovych, kuris kažkada aiškiai prisidėjo prie rinkimų klastojimo.. J.Tymoshenko yra ryžtinga ir ir atkakli politikė. Turinti savų socialinių pažiūrų ir aiškių vizijų ekonomikoje, su mokesčių mažinimu, privatizavimo stabdymu. Kai V.Yanukovych tesugeba tik kritikuoti jos politiką ir svarbiausiu savo koziriu laiko oranžinės revoliucijos žlugimą ir savo revanšą, bet rodo menką susidomėjimą užsienio politiką, kai J.Tymoshenko jau yra gerbiama ir Europos lyderių. Galiausiai J.Tymoshenko yra vienintelė politikė, kuri suteikia man viltį, kad moteris irgi gali užsiimti politika

Kaip žinia 2010 m. Lietuva pasitinka be Ignalinos atominės elektrinės. Gruodžio 31 ą dieną ji oficialiai uždaroma ir nebeteikia energijos. Lietuvoje vyrauja bendra neigiama nuotaika dėl elektrinės uždarymo, nes tai atneš Lietuviai tiesioginių nuostolių vidaus ekonomikoje, bei užsienio politikoje.
Naujausiame interviu rašoma, kad buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas teigia jog Europos Sąjungos (ES) reikalavimas 2009 metų pabaigoje uždaryti Ignalinos atominę elektrinę buvo, jo žodžiais, absoliučiai kategoriškas.

“Klausimas buvo labai konkretus – ar būtų klaida, jeigu mes pasiliktume su elektrine ir nebūtume ES nariais”, – sakė A.Brazauskas.

Pagal A. Brazauską Lietuvai buvo pareikštas ultimatumas – arba ES arba Ignalinė. Jis nusiplauna nuo savęs ir visų Lietuvai derybose su ES atstovavusių politikų (kuriems vadovo Petras Auštrevičius) atsakomybę ir visą kaltę dėl Ignalinos AE uždarymo. Ir visą kaltę, bei lietuvių pyktį dėl būsimų nuostolių bando perkelti ES. ES privertė ir taip privalėjom padaryti.

Tai yra visiška nesąmonė ir blefas. ES teisinėje bazėje kalbančioje apie naujų narių priėmimą nėra nė vienos eilutes, kurioje būtų rašoma, kad šalis turinti sovietų sąjungos laikų statytą atominę elektrinę negali tapti Europos sąjungos nare. O stojimo procesas yra teisiškai reglamentuotas 1993 ES tarybos narių susirinkime, kuris įvyko Kopenhagoje. Nuo to laiko pagrindiniai tris kriterijai kuriuos privalo atitikti kiekviena šalis prieš tampant ES nare ir yra vadinami Kopenhagos Kriterijai. Jie yra šie:
Politinis: institucijų stabilumas, užtikrinti demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumoms bei jų apsaugą;
Ekonominis: veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas Sąjungoje;
Priėmimą Bendrijos teisyną: gebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įskaitant griežtą politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslus

Buvo derybos, o ne ultimatumai
Lietuva nuo savo bendradarbiavimo su Europos Bendrija pradžios iki įstojimo atliko daug namų darbų, kad atitiktų šiuos kriterijus ir EK, bei EP buvo priėmę palankių sprendimų, kad Lietuva turėtų tapti ES nare. Tad naivu manyti, kad ES taryba po tiek Lietuvos darbo įvairiose srityse, numos į viską rankas ir uždarys duris tik dėl vienos elektrinės.
Viskas ko reikėjo pabaigti stojimą į ES buvo derybos dėl stojimo sąlygų tarp tuometinių 15 ES tarybos narių ir Lietuvos. Ir tos sąlygos jau priklausys nuo derybų eigos, bei pačių derybininkų. Derybos vyksta dėl 13 sektorių, pereinamų laikų ir finansines pagalbos.
Tad Algirdas Brazauksas mane laiko visišku idiotu, kad patikėčiau jog ES iškelę Lietuvai ultimatumą. Ultimatumai yra tik dėl Kopenhagos kriterijų.
Ignalinos AE uždarymo norėjo tuomet EP dominavę kairieji socialistai tikėję į atsinaujinančios energijos šaltinių sukūrimą, bei atominių elektrinių taršą. Tad tai grynai politinių pažiūrų spaudimas. Lietuva turėjo daug argumentų savigynai, na, kad ir Prancūzijos atominių elektrinių pavyzdys ar faktas, kad paprasčiausias faktas jog ES teisyne tuomet nebuvo nė vieno dokumento, kuriam prieštarautų Ignalinos AE egzistavimas. Tačiau Lietuvos derybininkams labiau rūpėjo didesni skaičiai finansavimo derybos, tad nenorėdami aitrinti derybų jie ir nesiginčijo dėl elektrines.
Tad ne ES, o savo bestuburius derybininkus turėtume kaltinti dėl to ,kad Lietuvos stojimo į ES sąlygose atsidaro punktas dėl Ignalinos AE uždarymo.

Ignalinos AE uždarymo nuostolių galėjo nebūti

Mūsų tuometinių derybininkų nesugebėjimo įžvelgt ateities, nuostolius galime matyti dabartyje.

Pirmiausia Lietuvoje brangs elektra, nes ją mums teks pirkti iš svetur. Lietuvoje vis dar esant sunkmečiui daug namų ūkių sunkiai tai pakels.

Ignalinos mieste šimtai žmonių liko be darbo ir esant prastai Lietuvos
ekonomikai tikimybė jiems rasti naują darbą yra labai maža.

Elektrą daugiausiai importuosime dabar iš Rusijos, kuri mėgsta jos energijos naudotojams prieštaraujant jai geopolitinei arenoje imti ir išjungti energijos teikimą.

Gerai, tarkime tikrai ES iškėlę ultimatumą ir nebuvo kitos išeities tik uždaryti elektrinę. Tačiau kodėl Lietuva nieko nepadarė, kad sumažintų ar net panaikintų to nuostolius?

ES daug paramos fondų į kuriuos galėjo kreiptis Lietuva. Ir ES yra geranoriška šiuo atžvilgiu, na pavyzdžiui kaip, kad šiaurės skandinavai gauna daug paramos vien dėl to, kad yra šiaurėje, o ne vidurio Europoje kur yra geresnes sąlygos verslui. Per stojimo derybas Lietuva išsiderėjo 2,6 milijardų eurų. Kompensacijoms skirta 47 milijonai, branduoliniui saugumui 285 milijonai. Dabar skaitant straipsnius spaudoje apie bedarbo likusius buvusius Ignalinos AE darbuotojus kyla klausimas – kur tie pinigai? Jei Lietuva nemoka išsireikalauti iš paramos fondų pinigų ar išsiderėtą paramą išnaudoją neefektyviai, tai kas kaltas ES ar Lietuva?

Žinoma ES parama tebūtų padėjusi Ignalinos gyventojams, bet ne visai Lietuvai, bet prisiminkime, kad Lietuva buvo jau pradėjusi naujos AE statybos planus, į kurią investuoti sutiko Estija ir Lenkija. Šis projektas vadinosi “trys slibinai” ar pan. nebepamenu, vėliau virto į paprasta LEO LT, kuris pasirodė korumpuotas ir Lietuvai pasibaigė be jokios elektrines statybos pradžios ir virš milijardo litų nuostolių. Priešingu atveju dabar mes būtume ramūs dėl Rusijos..
Tad ar ES kalta, kad per septynis metus kai Lietuva žinojo, kad turės uždaryti Ignalinos AE, taip ir nepradėjo naujos AE statybą, ar pati Lietuva dėl to kalta?

Lietuviški raumenys.
Nereikia painioti ES su Sovietų sąjunga. Maskvos nepakeitė Briuselis, nes na ne viename Briuselyje yra priimami sprendimai. Svarbios ES valdyme esančios institucijos randasi ne vien tik Briuselyje, kad ir šalies, kuri pirmininkauja ES tarybai sostinėje. Tad laikraščiuose matomos frazes, kad Briuselis norėjo to ar ano yra visiškai neteisingos.
ES politiką yra vykdoma ne tik Briuselyje, bet ir ne ką mažiau Vilniuje. Turime suprasti, kad nėra Lietuvos ir ES, yra Lietuva Europos Sąjungoje.

Jei laikysimės pozicijos, kad Lietuva turėjo išsaugoti Ignalinos AE, tai tą Lidtuva tikrai galėjo padaryti net po prastų derybų. ES, kad priimtų bendrą politiką tenkiną daug individualių šalių kaprizų. Tarkime Ispanija vis dar gauna finansines paramos iš skurdžioms šalims skirtų fondų, nors seniai nebeatitinka skurdžios šalies kriterijus. Jie tiesiog viešai pareiškė, kad neratifikuos jokios ES naujos sutarties (pvz. Lisabonos), jei jiems nebus leidžiama ir toliau gauti parama iš šių fondų. Tokie valstybių šantažai ES tokie dažni, kad tai tapo jau norma. Bet deja Lietuva pati pirmoji, net neskaičiusi, ratifikuoją sutartys.
Tad jei Lietuva nežino kaip iš ES išsireikalauti sau palankių sprendimų, kas yra kaltas? ES ar Lietuva?

Tiesa prisiminkime, kad Lietuva parodo savo raumenys atsiradus klausimui dėl ES ir Rusijos bendradarbiavimo. Mes net vetuojame tokio bendradarbiavimo sutartys. Tačiau kai ateina laikas pakovoto už savo paties gerovę ir energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, tie raumenys kažkur dingsta.

Ignalinos AE uždarymo pamoka
Vis dėlto Ignalinos AE uždaryme įžvelgiu gerų dalykų. Pirmiausia Lietuva neteks jos ekonomikai per dideles elektrines. Antra tai gali būti puiki pamoka Lietuvos žmonėms apie tai kas yra ES ir mūsų santykiai su ja. Pamenu, kaip per stojimo procesą per TV mačiau už Lietuvos stojimą propaguojančias reklamas, kuriose pinigai skrido iš dangaus ir buvo žadama, kad niekas jų nepavogs. Dabar mes matome, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir turime už save ES pakovoti.

ES neatneša žuvies ant padėklo. ES yra meškerė, su kurią, tą žuvį patys turime pasigauti.

Nuotrauka – esnaujienos.lt