Kai pats sotus nesi, nelabai norisi dalintis su alkanu. Pasaulinis bankas šiemet irgi turės mažesnias įplaukas iš savo finansinių resursų. Šią pinigų stoką žinoma kaip ir Vakaruose pirmiausia patirs paprasti žmonės. Pasaulinis bankas apskaičiavo, kad vien dėl paramos stokos šiemet, skurdžiausiose šalyse. mirs 2 mlj. vaikų.

Netik paramos apkarpymą turės išgyventi šios šalys. Dėl kriz*s nebėra aktyvus tarptautiniai mainai, tad išvietinių gaminių ar šaltinių nebegaunamos pajamos. Vėliau tas pats scenarijus – mažiau investicijų, bedarbas, apkarpomas biudžetas ligoninėms, mokykloms…

Tarsi maisto ir naftos kriz*s smarkiai paveikusios ir vis dar jaučiamos skurdžiausiose šalyse neužteko. Vyriausybės, tikrai norinčios vesti savo šalis iš skurdo turi tikrą iššūkį.

Pasaulinis bankas norėdamas padėti sudarė specialų 2 milijardai dolerių paramos fondą. Iš jo pirmosios pagalbą jau gavo Armėnija ir Demokratinė Kongo respublika. Fondo pinigai skiriami atstatant infrastruktūrą, lyg injekciją merdančiam verslui. Armėnijoje tai sukurs 280 000 darbo dienų, nors pinigų suma nesiekia net puses to, kas Lietuvoje investuota į naują prekybos centrą.

Vilties gali teikti ir balandžio 2 dieną vyksiantis G20 susitikimas Londone, kuriame šeimininkausianti D.Britanija jau kuria pagalbos planą, pagal kurį turėtų būti sukurtas naujas paramos fondas remsiantis aiškią naudą atnešiančius projektus kaip “maistas už darbą”.

Tai bus irgi iššūkis išsivysčiusioms šalims. Ar jos laikysis politikos, kad kiekvienas gelbėjasi kaip moka? Ar priešingai patirtas sunkmetis leis mums labiau suprasti kitus ir kaip svarbu yra padėti vienas kitam. Kokiu keliu jus eitumėte?

Įsivaizduokite, kad vieną dieną pabundate ir nebegalite įsijungti šviesos savo kambaryje, televizorius, radijas neveikia, nes jūsų name nebėra elektros. Likusio maisto namie turi užtekti visam likusiam gyvenimui, nes parduotuvėj jo nebenusipirksi. Jūs sėdate į savo automobilį, tačiau niekur negalite nuvažiuoti, nes nebeturite benzino. Tokioje padėtyje ir jūsų kaimynas, visi aplinkiniai. Tokia situaciją vieną dieną galbūt išgyvensime mes. Tokią situaciją jau išgyveno Kuba…

Kadangi, nei situacija man palanki, nei turiu noro sekti naujausius Holivudo šlamšto darbus savo filmų recenzijų skiltyje persimetu prie naujausios savo aistros – dokumentinių filmų. Šį kartą apie non profit organizacijos “The community solution” sukurtą darbą, kurio pavadinimą randate įrašo pavadinime.

1990 m. žlugus Sovietų Sąjungai Kuba neteko pusės benzino importo ir 80 proc. maisto importo. Tuo pačiu JAV skyrė sankcijas šaliai uždrausdama visiems savo šalies kompanijas investuoti Kuboje, JAV piliečiams siųsti pinigų į Kubą. Kuba situacijoje kai išlikimas pakibęs ant plauko. Situacijoje, kurią “The community solution” tiki teks patirti mums visiems, nes jau ne užkalnų momentas, kai nebeturėsime daugiau naftos (terminas – “Peak Oil”, o ir maisto stygius jaučiamas vis labiau.

Tad filmo kūrėjai ir bando išsiaiškinti kaip išgyventi tokiomis sąlygomis šalyje kuri vienintelė tai patyrė.
Kubos išlikimas, pagal filmą paslėptas keliuose gudrybėse. Kaip kad atsivežti daug kinietiškų dviračių, kurie padėjo žmonėms pasiekti darbus, pradėti patiems auginti daržoves, stiprus medicinos srities išsilavinimas sukūrė mainus – daktarai į naftą, gudrumas perdarant turimą techniką į naują. O pats svarbiausias veiksnys buvo bendradarbiavimas, visuomenė padėjo vienas kitam, laisvai galėjai savo kaimynų prašyti duonos, druskos, ko tau prireikdavo.

Deja, bet filmas nesigilina labiau į detales kaip kas buvo daroma ir pasiekta, konstatuojamos išvados, kad buvo sunku, problema išspręsta ir einama prie naujos temos. Neliečiamos tokios temos, kaip žmogaus teisių pažeidimai Kuboje, kurios susidaryti geresnį vaizdą apie šalį. Kalbinami filme ne paprasti gatvės žmonės, o atrinkta universitetų grietinėlė.

Galiausiai ir filmo tikslas aiškus – ne Kuba, o Amerika ir likęs pasaulis ir noras mums visiems perdėtai įpiršti optimistinę nuomonę, kad mes galime išgyventi kai ateis gamtinių šaltinių krizę. Kad Kuba pasirūpino vienintele motina gamta, kodėl gi mums nepasirūpinus ir gi? Labiau tai primena sovietinę propagandą, kai rodomi badu mirštantys žmonės ir aiškinama, kad štai žiūrėkite komunizmas nugalėjo visas nelaimes, tie žmonės vis dar kvėpuoja, tik komunizmo dėka.

Jei filmas sudomino jį nemokamai galite pažiūrėti oficialioje filmo svetainėje http://www.powerofcommunity.org/cm/index.php

Mano vertinimas: 2/5
Pažiūrėkite šį filmą: jei norite sužinoti kiek universitetų turi Kuba
Nežiūrėkite šio filmo: jeigu ruošiatės būti turistas Kuboje.

Jeigu kažkokioje Teksaso dykynėje rasite du milijonus JAV dolerių ir nuspręsite juos pasisavinti, tai vėliau jūs gali persekioti bludelio šukuosena apsikirpęs mielas vyriškis, apsiginklavęs skystomis dujomis, kuriomis atidaro duris ir siunčia pas Šv. Petrą pasipainiojusius jo kelyje. Visas šias kraupias žudynes jis atliks ramiu ir nekaltu vaiko veidu, tokia pat veido išraiška aš vasara valgau braškinius ledus. Jis bus toks kietas ir baisus, kad net vietinis šerifas bijos jo, žinoma jis bandys jį sugaudyt, bet su tokia pat viltim, kaip gaudydamas vėją laukose.
Bet nenusiminkite pakeliui į mirtį jūs spėsite smagiai pažaisti kates ir peles žaidimą. Pašišaudyti gatvėje, vėliau dar pasišaudyti… na ir dar pasišaudyti. O kai mirs koks šimtas žmonių, įskaitant jūsų žmona ir jos mama, pasibaigs ir jūsų gyvenimas. Ir viskas tik dėl pinigų..

Broliai Coen’ai sukūrė pastaruoju metu labiausiai liaupsinama filmą. Liaupses tikrai ne veltui, filmas žiūrisi visai kitaip nei kiti.. puikiai parinkti Teksaso peizažai, vaizdai, įvykiai derantis vieni prie kitų, trumpi ir tikslūs dialogai. Čia nėra vietos nereikalingoms ir nuobodžioms scenoms, ilgom pauzėm ar beviltišku tempimu.

Žiūrovui rodomi greiti įvykiai, praleidžiant dažnai įvykį ir rodant tik veiksmo pasekmes.

Pridėjus realistiškas, kraujo ir skausmo nestokojančias, gaudynių scenas viskas primena geriausius Quentin Tarantino filmus. Žinoma iki jo šiai knygos ekranizacijai dar toli, tačiau visko pakanka iki šedevro, kuris parodo mums naują šalį. Šalį be įstatymų, kovos už save patį, pilna mirčių ir nebaudžamumo. Šalį, kurios įvykius šerifas gali žiūrėti tik iš šono. Jis to nebesutramdys, šiame žiauriame pasaulyje nebėra vietos jam…

Pažiūrėkite šį filmą: jei norite pamatyti, kaip lengvai išlaužti durų spyną.

Nežiūrėkite šio filmo: jei nemėgstate pabaigų su gilia mintim

Mano vertinimas: 2/5

Nesu didelis kino festivalių mados sekėjas, bet kai naujas draugas iš Brazilijos pasiūlė pažiūrėti tikrai gerą filmą, kuris laimėjo šiemet Berlyno kino festivalio geriausio filmo apdovanojimą, susigundžiau patikrinti šio festivalio skonį.

Tropa de Elite yra pats populiariausias Brazilijos filmas, per visą šalies istoriją, pasakojantis apie Brazilijos gatvėse vykstantį karą. Atrodytų, kad filmas ¨City of God¨ jau pilnai atsleidė šią temą kino jusotoje, tačiau Trope de Elite sugeba viską parodyti iš kitos pusės, policijos pusės. Tų kurie turi saugoti Brazilijos visuomenę nuo šio karo. Deja, realybė kitokia.

Ją patyria Matias ir Neto, sąžiningai savo pareigą bandantys atlikti policininkai. Deja Brazilijos policijoje jau susiformavo sistema, pagal kurią pagrindinis policininkų darbas yra rinkti kyšius iš vietinių verslininkų. Tai lengvai leidžia suklestėti ¨vidurines¨ klases, gerai gyvenanciu studentų nelegaliam narkotikų bizniui, dėl kurio žūsta daugybę vargingai gyvenančiu Brazilijos vaikų.

Matias ir Neto bando keisti sistemą, bet taip tik sukuria pavojų savo gyvybėms. Tada jie pamato išeitį – elitinis, specialus policijos būrys BOPE, kuris turi savas griežtas taisykles. Be jokio gailesčio smaugiami liudininkai, narkotikų prekeiviai zudomi vietoje, o norint tapti vienų iš BOPE kadetų reikia ištverti pažeminimą, mušimą ir kitus antihumaniškus išbandymus. Taciau Maias ir Neto tam pasiryžta.

Deja filmas neleido man padaryti to ko norėjau – tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis filmu. Jis bando šokiruoti nuo pat pradžių iki pabaigos. Jame nerasite daug estetikos,grožio ir harmonijos, bet galima bus mėgautis puikiu režisieriaus José Padilha darbu atskleidžiant Brazilijos policijos realybę, pateikiant skirtingus periodus, skirtingas žmonių istorijas ir vėliau viską sujungiant i vieną..

Realybė, kurios taip ir nepamatė Popiežius Jonas Paulius, viešėjęs Brazilijoje ir ramiai miegojęs žinodamas, kad jį saugo BOPE burys. Bet šią realybę galite pamatyti jus, tik raskite angliškus subtitrus

Jokių nereikalingų įžangų, filmas iškart prasideda nuo to apie ką pasakojama – vienišas Vilo Smito suvaidintas veikėjas tuščiame pasaulyje, visus kas dar buvo gyvas pasiglėmžė virusas. Tad beveik visą filmą nieko kito be Vilo Smito veido ir nematysite. Pasiruošė tam? Tad judam toliau..
Kad išlaikytų intrigą, filmas po truputį atskleidžią visą istoriją. Matom Smito veikėjo prisiminus apie praeitį, kai visi tik sužinojo apie virusą ir jo žmona su vaiku dar buvo gyvi, matome jo įprastą kasdienybę – zombių bijančių dienos šviesos medžioklės, tyrinėjimas, dar vienos gyvybės paieškos, nuobodžiavimas ir bandymas išlikt gyvam.

Nežinau, kaip jums bet man labai patinka “survive” tipo filmai apie bandimą išlikti gyvam. Pvz. “Palikti vandenyje 2”. Taip įkvepia niekada nepasiduoti. Tačiau “I am legend” į šią kategoriją nepatenka. Ką ten šauna pro šalį ir lieka tik Robinzon Kruziška pamišusio vienišo istorija.

Nežinau gal kas ir sukūrė, šia istorija paremta kompiuterinį žaidimą, bet jei taip jis turėtų būti nepopulairus, nse na tokių žaidimų jau buvo pilna – “Vienišas paskutinis gelbėtojas apsiginklavęs iki dantų prieš tūkstančius piktų “zombių”armiją, kurie bijo šviesos, tad išlenda tik naktį, o apšvietus galingu žibintu išnyksta. Nejau nežaidėt nieko panašaus? Pažiūrėjus kitu kampu į filmą, su jo netokia jau gera, ryškiai matomais, kad kompiuteriu sukurtais specialiaisiais efektais, atrodytų kad ir žiūrį į kompiuterinį žaidimą.

“Holivudišku” paprastumu persmelktas filmas pasibaigia dar neoriginaliau – atsiranda naujų “išlikusių gyvių” – visa jų kolona, atsiranda priešnuodis ir uolia pabaiga.

Bet gal kas skaitė knygą pagal kurią sukurtas filmas? Nes kaip taisyklė knygos visada būna įdomesnes. Keista obuolys leidykla visada išleidžia knygas pagal kuriuos sukuria populiarus filmus. Na jei rasite duokite žinią, nes turiu vilties, kad tiesiog gerą istoriją sugadino pinigų besivaikanti Holivudo studija.

Pažiūrėk šį filmą: jei visada svajojai, kad išnyktų ir liktum tik tu vienas.

Nežiūrėk šio filmo: jei nenori sužinoti, kad tai netokia jau ir gera idėja.

Šito filmo nepažiūrėsi kino teatre, ne tik Lietuvoje, nė viename pasaulio kino teatrų nerodys šio filmo. Vienintelis būdas jį pamatyti yra parsisiųsti filmo failą per Bitorrent programas ar pažiūrėti youtube.com ar video.google.com tarnybose. Trumpiau tariant – būdais, kuriuos kiti įvardintu filmo vagyste. Įtariu, kad dėl to filmo pavadinimas ir yra “pavok šį filmą”.

Filmas kalba ne šiaip apie nelegalių ar legalių failų siuntimą iš interneto. Tema “knisa”, kur kas giliau, apie mūsų prigimtinį poreikį dalintis informacija ir kaip piktos korporacijos iš mūsų atima šią teisę ir priverčia dar mokėti pinigus ir apskritai nuėjome iki labai keistų laikų. Labai gera filmo reklaminė citata “tai ką tu darai virtuvėje, kenkia restoranų verslui” Tokie dabar “logiški įstatymai”. O visi “aukomis” save laikę korporacijų atstovai vagia iš mūsų.

Deja, bet dokumentinių filmų žanrui filmas nesuteikia nieko naujo. Tas pats jau šimto metų senumo dokumentikos stilius – rodomi interviu iš įvairių apklaustų asmenų, sumontavus atsakymus pagal aptariamas temas, įterpiant vos vieną kitą linksmesni animuotą siužetą.

Tiesa, apklausiami svarbūs žmonės – universitetų istorijos,teises profesoriai, internetinių failų keitimosi tarnybų vadovai ir šiaip paprasti “piratai”.

Vienintelis išskirtinumas, be temos, šio filmo yra jo pasirinktas platinimo būdas. Jis labai siejasi su kalbama tema, lyg vietoj kalbų bandoma imtis veiksmų.

Drąsus sprendimas, tačiau viso filmo metu svarsčiai ar tikrai filmo kūrėjai taip aukojasi ir veltui leido pinigus filmo kūrimui ir nenori nė kiek užsidirbti. Viskas paaiškėjo tik filmo pabaigoje, kai atsiranda kuklus užrašas prašantys manęs paremti filmą 5 doleriais arba jei noriu didesne suma. Jau per filmo pirmąją platinimo dieną iš aukų buvo surinkta dvigubai didesnė suma nei visas filmo biudžetas.

Mes po truputį ir artėjam, prie tokios, daug laisvesnes autorinių teisių ir uždarbio iš kūrybinio darbo sampratos.

Filmo pradžia (youtube):

Pažiūrėk šį filmą: Jei visada pritrūkdavo argumentų, kodėl tu nevogi, siųsdamas ką nors iš interneto

Nežiūrėk šio filmo Jei niekada nieko “nesiųsdavai” iš interneto ir viską perki tik “legaliai” ir galvoji, kad labai teisingai elgiesi.

Mano vertinimas - 3/5

Apie filmą taip pat rašė:
Karolis – http://pocius.lt/pavok-si-filma-ii-steal-this-film-ii/

Forgenous – http://eblog.lt/fogenous/2007/12/29/pagaliau-ilgai-lauktas-steal-this-film-ii/

Jei lietuviški filmai būtų automobiliai – niekada nenorėčiau tokiais važiuoti. Visas automobilis drebėtų, tai viena, tai kita detalė iškristų, o štai žiūrėk ne visai dar užbaigtas, trūksta korpuso ar dar kokių svarbių vietų.

“Nereikalingi žmonės” kaip tik atitinka tokio automobilio apibūdinimą. Pirmiausia sunku suprasti ką norėta sukurti. Iš vienos pusės, tai holivudinio pobūdžio filmas, su nenauja, jau Babilono filme taikyta idėja, kad atskiri atrodo vienas su kitu nesusiję žmonės iš tiesų yra susiję. Būtent ši nenauja scenarijaus idėja ir yra stipriausias viso filmo pliusas. Iš dar kitos puses tai kažkas europietiško, gal net meniško apie norą turėti vaiką, meilę jam, gyvenimo nuopolius, daug gyvenimiškų temų riejasi su holivudišku scenarijumi, kad jautiesi lyg gertum degtinę su alum. Finale nieko gero nesigauna – reikėjo pasirinkti kažką vieną ir nemaišyti.

Filme verkiant trūksta estetiškumo. Viskas parodoma nepagražintai, taip, kaip yra. Gal ir gerai kokiam undergroundui, bet aš kino salėje. Tokiam perfekcionistui, kaip aš spalvos, vaizdai turi derėti vienas prie kito, o ne būti atsitiktiniai.

Nesiginčysiu, kad Kosto Smorigino vaidyba buvo įspūdingiausia. Tačiau kodėl Lietuvos teatro aktoriai visada geriausiai suvaidina alkoholikų, gyvenimo nuopolį išgyvenančių žmonių vaidmenis? Kiek teko stebėti spektaklių, filmų, serialų tai idealiai tokius vaidmenis sukuria. Gal jau laikas sukurti stiprų naują personažą. Daug vilčių dėjau į aktorę Valdą Bičkutę (foto virš.), tai galėjo būti naujas pamišusios, bet mylinčios, kovojančios mamos vaidmuo. Būtent jos personažas Valda, kuris išvažiuoja į Airiją, kurios vaikas Paulius sujungia visų kitų gyvenimus turėjo būti pagrindinis ir stipriausias. Režisierius Maris Martinsons galėjo skirti daugiau erdves, teksto aktorei, kad ji atsiskleistų. Deja trumpi, vaikiški (reiktų surpast, kad visi pamišėliai yra vaikiško būdo) pašnekėjimai šį personažą nustumia į trečiaplanius, o K.Smorigino suvaidintas Benas, tampa pagrindiniu, ryškiausiu veikėju, prieš kurį nublanksta kiti. Negerai, juk pritariamasis vokalas negali būti stipresnis už solistą.

Scenarijus nors atrodo paprastas, bet iki galo neišpainioja visko. lieka daug neatsakytų klausimų – kada Benas sutiko Valdą, kaip istorija baigiasi kitiems personažams. Dar filme pilna nelogiškų detalių – ar jūs norėdami prisiminti savo gimimo datą žiūrite į pasą? Ar jau visos Airijos seseles šneka lietuvišku akcentu?

Vis dėlto muzika yra pakerianti, kaip ir motiniškos meilės vaikui istorija. Pakerinti ir sugraudinanti. Andrius Mamontovas pasistengė, nors filmo afišoje aktorių, visą filmą tylėjusį nederėtų dėti pirmu planu. Kita vertus aišku jog reklamai pasitarnavo Mamontovo įvaizdis.

Filmas muša rekordus, keista bet net žmonės, kurie žino, kad filmas jiems nepatiks eina jį žiūrėti. Tokių buvo ir aplink mane. Turbūt tai ženklas, kad lietuviai išsiilgę kažko lietuviško kino teatruose.

Tikiuosi, kad filmas bus labai pelningas ir tai bus ženklas, kad ir Lietuvoje galima kurti filmus. Tuomet tikiuosi atsiras daug popsinių, komercinių gaminių, kurie bus pelniningi, na kaip pvz Nekviesta meilė filmas. Svarbiausia, kad tai būtų pelninga, o tuomet atsigaus Lietuvos kinas ir tik TADA galėsime pasvajoti apie kūrimą kažką tik meniško, o ne pusiau meniško ….

Apie tai irgi rašė:

Avis – http://www.blogas.lt/15min/334257/

Andrius - http://www.nejau.net/nereikalingi-zmones

Simonas – http://simonas.bartkus.lt/blog

Aurella – http://www.blogas.lt/aurellia/336851/nereikalingi-zmones-hmmm.html

Eglynėlis http://blog.delfi.lt/node/2352

Neholivudinis filmas – turbūt geriausias komplimentas holivudiniam filmui. Tokiais galima vadinti “Amerikietiškos grožybes”, Mažoji Miss ir t.t. Atrodo, kad režisierius ir scenarijo autorius Scott Frank norėjo ir čia sukurti kažką neholivudiško. Deja pernelyg holivudo šablonais kvepiantis scenarijus viską sugadina ir į garbingą sąrašą kovo mėnesį į pasaulį paleistas filmas nepateko.

Istorija prasideda avarija, kuria iš noro pasipuikuoti važiavimu neįsijungus šviesas padaro pagrindinis veikėjas Chris Pratt, jį vaidina Joseph Gordon-Levitt. Du žuvę draugai, sunkiai sužeista draugė ir smegenų trauma pačiam Chris’ui, ši avarija apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom. Jis netenka tobulu atrodusio gyvenimo – sporto šlovės, draugų. Vietoje tuo jis dabar privalo lankyti specialias pamokas, kasdien į savo užrašų knygutę užsirašyti ką reikia nuveikti, naktimis dirbti valytoju banke ir gyventi su aklu kambarioku. Tarpais tarp visos šios melancholijos Chris’as randa laiko pasvajoti apie buvusį gyvenimą.
Ir štai pasirodo Luvlee, kuri kartu su savo draugais pasiūlo Chris’ui susigrąžinti buvusį gyvenimą. Viskas ką tereikia padaryti – padėti jiems apiplėšti banką.
Per vėlai supratęs, kad jo buvo pasinaudota, Chris bando taisyti klaidą, nes kitaip mirs paskutinis jo draugas. Šį kartą jis negali suklysti, nes pas jį lieka visi pinigai. O kas turi pinigus, tas turi galią.

Filmo nepavadinsi nei kriminaliniu, nei drama. Štai kas gaunasi, kai norisi sujungti du žanrus – nei toks, nei anoks. Vis dėlto jis išlieka kitokiu, nei visi filmai. Veikėjai čia nebando įtikti žiūrovui ir bet kokiu būdu jį sudominti. Chris atvirai ir nuoširdžiai bando rasti atsakymą į klausimą kas yra jo draugai. Diena iš dienos gyvendamas melancholišką gyvenimą. Kaip ir visi mes.

Pažiūrėk šį filmą: Jei nori paganyti akis į Isla Fisher

Nežiūrėk šio filmo: Jei patinka kriminalai, kur tik šaudo ir gaudo.

Mano vertinimas: 5/5

Žana Dark? – pagalvojau vos pažvelgęs į filmo afišą cinamone. Na bent jau anksčiau buvo tik viena istorinė asmenybė moteris, vaizduojama su šarvais ant arklio ir vedanti kariuomenę į mūšį. Pasirodo ne viena. Šį kartą tai ir Elžbieta. Negirdėti apie ją neįmanomą, nes britai dar neseniai buvo sukūrę filmą ir serialą apie savo žvaigždę. Ji tampa nauju Jamesu Bondu, tik va bėda – čia nesukursi naujos kvapą gniaužiančio siužeto. Belieka vis naujai interpretuoti tą pačią istoriją. Ką režisierius Shekhar Kapur ir bando daryti. Turint net tuos pačius aktorius, kaip ir pirmajame filme, tikrai reikia pasukti galvą dėl originalumo.

Laikas į kurį nukelia mus filmas yra labai panašus į tą kuriame vyksta rusų filmo 1612 veiksmas, šįkart tai 16 a. pabaiga. Netik laikas vienodas, bet ir istorinė interpretacija – šalis kankinama vidinių nesutarimų, iš visų pusių supama priešų kurie tik ir nori užgrobti ją. Tačiau atsiranda drąsus lyderis, kuris suvienija šalį ir sumuša visus nevykėlius kaimynus. Tuomet prasideda šalies klestėjimas. Prasideda aukso amžius. Už tokį siužetą 1612 filmo kūrėjai Lietuvos ryto buvo išvadinti šovinistais, tačiau anglams pavyko praslysti sausiems..

Tvirtu charakteriu pažintį su žiūrovu daro Cate Blanchett įkūnyta karalienė Elžbieta. Ji
aiškiai “kietesnė” už visus likusius, savo protu pralenktų ne vieną dabartinį gyventoją, dažnai su pajuoka žiūri į savo kvailą aplinką, kuri paklusniai klausosi juos. Na kaip ir priklausytų karalienei. Čia pat pasirodo ir Ispanų karaliūkštis Filipas, kuris savo kvailumo dar labiau sustiprina Elžbietos asmenybę. Turbūt jei filmą kurtų ispanai viskas būtų atvirkščiai, na bet kuria ne ispanai.
Iš nežinia kur pasirodo ir seras Valteras Reilingas – drąsus, bebaimis piratas, savo protu nenusileidžiantis karalienei. Iškarto tampa aišku jog jis vienas vertas, kad jį įsimylėtų karalienė. Tiems kurie matė pirmąjį filmą teks nuliūsti, nes čia jis jau ne pašlemėkas ir jo neištikimybė karalienei išsisprendžia taikiai.

Gležnumas visą laiką lydi šio filmo tvirtumą ir dažniausiai pasireiškia per karalienę. Jai sunku nešti atsakomybę už visą šalį, atsisakyti meilės, nuotykių ir laisves. Elžbietos išgyvenimai siekiant tikslo nepalūžti ir tampa pagrindinė filmo tema, į šoną nustumianti jau iki gyvo kaulo nusibodusias temas, kaip pvz. katalikai vs protestantai.

Estetika matoma filme randa kelią į mano širdį. Dėmesys detalėms ir dialogams sukuria visai naują, realesnę istorinę situaciją. Būkite dėmesingi ir pamatysite visą filmo grožį. Režisierius net be kraujo sugeba parodyti egzekucijas. Viskas skoninga ir intelektualu. Tai kažkas ko dar nemačiau ir galbūt, tai filmo kūrėjai turėjo omenyje sakydami, kad šis filmas pralenks laikmetį. Jau artėja kulminacija ir netramdau minčių, kad tai geriausias mano matytas istorinis filmas, bet…

Jokio mūšio, kurie sudaro pusę, jei ne visą istorinių filmų sėkmės, šiame filme taip ir nepamačiau. Na gerai buvo viltis išvysti dar nematytą laivų mūšį, bet be kelių šūvių ir vieno laivo padegimo nieko daugiau filmas neparodo. Po galais juk net filmo anonsas ir afiša sudaryta iš karo detalių. Lyg to būtų negana tai karas su Ispanija prabėgamas greitai, nespėjant net gaudytis, lyg Elžbieta būtų filmo “Drugio efektas” herojė ką tik keliavusi laiku. Elžbieta net pasako pačią įtaikingiausią ir labiausiai įkvepiančią, prieš mūšį kariuomenę drąsinančią kalbą, daug geresnę nei blondino kalba filme “Aleksandras Makedoneitis”, tačiau rodoma galinga armija taip mūšio ir nepradeda. Vietoje tuo, po visų pasišokinėjimų scenomis atsiranda subtitrai sakantis, kad Ispanija patyrė gėdingiausią mūšį ir prasidėjo Anglijos aukso amžius.
Įsivaizduokite moterį, kuri jus gundo savo grožiu, charakteriu ir protu, bet atėjus lemtingai orgazmo akimirkai pasako – “Viso gero” ir išeina. Taip su manim pasielgė Elžbieta

Pažiūrėkite šį filmą: jei esate šiuolaikinė karjeristė moteris ir norite pamatyti savo istorinį atitikmenį.

Nežiūrėkite šio filmo: Jei istorija jums yra tik karų chronologija.


Mano vertinimas – 3/5

Filmo pavadinimas 1612 yra broliams slavams labai svarbi data. 1612 m. iš Rusijos pasitraukė ją kelis metus niokojusi lenkų ir lietuvių kariuomenė, o susiskaldžiusi tauta pagaliau susivienijo ir išrinko carą, kuris pradėjo 300 metų trukusią carų valdymo dinastiją (turbūt nereikia sakyti, kas nutraukė šį valdymą). Šią gražią savo tautos vienybę Rusai sugalvojo minėti Lapkričio 4 dieną, kuri taip ten ir vadinasi “Liaudies vienybės dieną”. Putino valdžia nutarė, kad ši diena pakeisi ankstesnę nacionalinę šventę, komunizmu dvelkiančias Lapkričio 7-osios, Bolševikų revoliucijos iškilmės.

Tačiau beveik niekas motinoje Rusijoje nežinojo ką jie tą lapkričio 4 -ą mini, tad Kremlius už milijonus užsakė šį propagandinį filmą, kuris visiems rusams papasakojo kokie jie vieningi. Ko čia dėta Lietuva paklausit? Geras klausimas atsakyčiau … pasirodo be pačios Rusijos šitas filmas rodomas tik dar vienoje šalyje – Lietuvoje. Kai tokia garbė suteikta ar įmanoma nepažiūrėti filmo?

Kaip ir priklausytų istorinei dramai filmas prasideda nuo trumpos istorijos pamokėles. Jau nebe pamenu apie ką ji buvo, bet berods kaip nuverčiamas vienas cariukas ir prasideda chaosas motinoje Rusijoje. Į tuos laikus ir nukeliamas žiūrovas, papasakojant vieną iš įdomesnių Rusijos istorijos etapų. Toks apsišaukėlis caras Dmitrijus su savo linksmybėm taip užknisa rusus, kad jie jį sudegina, sutrypia jo apsvilusį skeletą ir trupinius patranka išauna į vakarus, iš kur Dmitrijus ir atkeliavo. Realistiška ir žiauri pradžia (kad ir vaizdas, kaip už pliurpimą yra nupjaunamas liežuvis) iškarto žiūrovui leidžia suvokti tų laikų realybę, kai buvo svarbu išgyventi, žiaurios priespaudos laikais.

Tačiau viltis matyti tik istorija besiremianti filmą greit žlunga, nes čia pasirodo pagrindinis herojus, išgalvota asmenybė, vergas Andrejus (skamba visai kaip Andrius ) jo gyvenimas ir yra visas filmo siužetas. Ar tai tik dar vienas, patiems rusams suprantamas filmas? Režisierius Vladimir Khotinenko nebūtų Khotinenko jei sukurtų tokį filmą. Ne siužetas nė kiek kiek nekvepia Rusija. Greičiau čia grynas holivudas. Blogo kova prieš gėrį, herojus Andrejaus meilė caraitei, paties herojaus greita karjera iš vergo į tautos didvyrį ir daug ironiško humoro, padedančio neužmigti, suteikiantis Andrejaus pagalbininkas. Turbūt dabartinio Rusijos jaunimo taip lengvai nebe papirks, kaip anksčiau.
Kalbant apie holivudo pergalę prieš Rusiją rusiškame filme reikia paminėti ir kažkur jau matytus vaizdus filme. Tas žilabarzdis senolis su vis filme pasirodančiu vienaragiu primena Žiedų valdovus, o kai lenkas pralaimėdamas kovą beviltiškai šaukia “Ispane!” (tokia Andrejaus klička) norisi nueiti į kasą ir pareikalauti gražinti pinigus už bilietą, nes filmą “Gladiatorius” jau matei ir jo rusiškų kopijų tavo akiai matyti nereikia.

Pusė filmo pasakojama kas kelias minutes atsirandančiais Andrejaus prisiminimais apie praeitį. Pasirodo prieš tapdamas vergu, vaikystėje jis gyveno šalia caro ir matė, kaip kiaulės lenkai išžudė caro šeimą, palikę gyvą tik caraitę Kseniją, kurią Andriuška įsimylėjo, kai pirmą kartą ją pamatė nuogą besimaudančia upėje. Tiesiog meilė iš pirmo žvilgsnio, kur tas žvilgsnis buvo nukrypęs, filmas subtiliai nutyli.

Andrejus apsimetęs mirusiu savo šeimininku ispanu įsidarbina to kiaulės lenko armijoje, o ta kiaulė lenkas pagrobė Kseniją ir nori ją vesti, kad taptų Rusijos valdovu. Koks savanaudis! Gerai, kad romeo Andrejus išgelbėja caraitę ir su keliais kaimiečiais sutriuškiną profesionalią lenko armiją, o vėliau finalinėje scenoje stoja į dvikovą vienas prieš vieną. Spėkite kas laimės?

Vos neužmiršau svarbiausio – filme buvo tik viena ir tai šykštus mūšis. O būtent dėl karinių scenų ir žiūrėjau šitą filmą kino teatre. Vis dėlto eilinis istoriniame filme herojaus su mažesnė ir neprofesionalia armija atsilaikymas prieš galingus blogiečius nenuvilia. Daug labiau nuvilia, tai, kad svarbiausio mūšio įvykusio prie Maskvos taip ir nepamačiau. Vietoje to rodė jojančius arklius ir girdėjau pasakotojo balsą fone.

Nors filmo veiksmas taip įsigilina į ispanišką gyvenimą, filmo pabaigoje pagaliau p pasakoma, kad tik tikras rusas ir stačiatikių religija verta pagarbos.
Viskas ko ir galima tikėtis iš savo praeitimi norinčių didžiuotis rusų.

Lietuvos žiūrovams, kaip galima spręsti iš komentarų internete, filmas įžiebė naują diskusiją – “Kas 1612 m. buvo galingesni – lenkai, rusai ar lietuviai?” Ir gerai, nes ginčytis vien tik dėl Jogailos ir Mickevičiaus lietuviškumo jau nusibodo. Tuo tarpu Lietuvos kino kritikų nesudomino šis filmas ir jie neparašė nė vienos recenzijos. Tik rusafobai Lietuvos ryte parašė net du straipsnius apie šį filmą, kaip Putino propagandą. Kokią teisė tas laikraštis turi kaltinti rusus už norą didžiuotis savo praeitimi ir dar apšaukti šovinistais? Mes patys apie praeitį ir Vytautą Didįjį kalbame nė ką mažiau šovinistiškai nuvertindami tiek lenkus, tiek vokiečius(tuometinius kryžuočius), kurie ekonomiškai ir kultūriškai visada ir tada buvo labiau pažengę už mus. Ir vis dėlto nejau 12 mlj. dolerių, kuriuos Rusijos vyriausybę ir įvairūs sponsoriai rado filmui “1612″ būtų neįveikiama suma ir mums? Kokiam nors filmui pavadinimu “1410″ ?

Pažiūrėkite šį filmą: jei vaikystėje jums patiko pasaka apie auksinę žuvelę ir norite pamatyti laikmetį, kada ji atsirado
Nežiūrėkite šio filmo: jei tikite konspriacinemis teorijomis apie Rusijos norą vėl užvaldytį Lietuvą, atvežant pas mus propagandinius filmus

Mano vertinimas – 4/5