Eina paskutinės dienos iki vasario 7d. kai įvyks antras Ukrainos prezidento rinkimų turas, kuriame susikaus pirmajame ture, vykusiame sausio 17d. daugiausiai balsų surinkę žavingoji Yulia Tymoshenko ir buvęs Ukrainos prezidentas Viktor Yanukovych. Šie rinkimai stebint dabartį ir prisimenant netokią jau seną “revoliuciją” Ukrainoje iškelią daug klausimų. Kas atsitiko dabartiniam Ukrainos prezidentui, oranžinės “revoliucijos” lyderiui Viktor Yushchenko, kad jis sausio 17 d. tegavo 5,4% rinkėjų balsų? Ar tikrai yra skirtumas tarp Tymoshenko ir Yanukovych ir ar jie abu nėra Maskvos atstovai? Ir kaip visuose rinkimuose išlieka tas pats svarbiausias klausimas – o tai kas gi laimes?

Obamai žalia spalva įdomesnė nei oranžinė.
Nuo 2005 m. kai Viktor Yushchenko pradėjo eiti savo oranžinės revoliucijos prezidento pareigas daug kas pasikeitė. Pirmiausia tai geopolitinė atmosfera. Baltuosiuose rūmuose nešeimininkauja respublikonai kuriems rytų Europa ir siekis Rusijai neleisti dominuoti šioje teritorijoje buvo svarbus. Rožių, oranžines revoliucijos. Pinigais remiama opozicija Baltarusija. Šių pinigų nesklandų siuntimą per Lietuvą atrodo ir buvo užtikęs Vytautas Pociūnas ir atrodo, kad tai galėjo būti jo mirties priežastis. Dar tvirtas faktas, kuri net du exprezidentai pripažino – Amerikos diplomatai klausinėjo dėl galimybės įrengti CŽV kalėjimą. Žodžiu, Amerika buvo tvirtai nagais įsikibusi į šį regioną ir pradėjo perimti kontrolę čia. Tačiau visus paskutinius rinkimus JAV, įskaitant ir prezidento rinkimus, Respublikonai pralaimėjo. Barack Obama pradėjo naują užsienio politiką, kuri buvo nelabai suprasta senų respublikonų partnerių Rytų Europoje. Atsisakyta priešraketines gynybos plano Čekijoje, pradėdama afišuoti atnaujinami geri ryšiai su Rusija ir žinoma svarbiausiu klausimu Obamai pasidaro Iranas. O čia pagal beveik identišką scenarijų kaip Ukrainoje JAV bando kelti revoliuciją ir reikalauti naujų prezidento rinkimų. Tik spalva vietoje Oranžinės yra žalia. Kartais pagalvoju kai pasaulyje tiek daug nedemokratinių rinkimų ar JAV nepritrūks spalvų savo organizuojamoms revoliucijoms? Na bet svarbiausia, kad JAV nebesidomint Rytų Europoje, ši zona perėjo Rusijos interesams. Ir tai puikiai matome – Lietuvoje, be rimtesnes konkurencijos, išrenkama prorusiškų pažiūrų prezidente Dalia Grybauskaitė, Gruzijoje M. Sakašviliui dega užpakalis, o Ukrainą krečia viena politinė krizė po kitos kurį nuskandina Viktor Yushchenko.
Tai tik mano teorija, žinoma galima sakyti, kad dėl visko kaltas tik pats Viktor Yushchenko. Rusijos dūmos atstovai, kaip rašo Financial Times, teigia, kad rinkimai buvo įrodymas jog Ukrainos nacionalinis interesas yra susijęs su Rusija, ko nesuprato V.Yushcenko. Pats vis dar Ukrainos prezidentas, po rinkimų rado savą pasiteisinimą, apkaltindamas oponentus populizmu:

It is not my course that has lost, it is populism that has won. Neither of them has a national ideology. Their ideology is populism. Both have proven by their practical actions that democracy for them is merely a screen shielding authoritarianism and corruption

Prezidentavimo metai V.Yushcenko buvo nelengvi. Net du kartus jis turėjo rengti pirmalaikius parlamento rinkimus, po Oranžinės revoliucijos jis taip ir nerado bendros kalbos su savo partneriais. Vietoje konstruktyvaus darbo jis pykosi su Yulia Tymoshenko, vienas kitą vadino Rusijos agentais ir kitaip koneveikė. V.Yushcenko politika taip pat neatlaikė recesijos, šalies ūkis katastrofiškai smuko ir šiuo metu svarbiu momentu kai vakarai su Obama nusisuko nuo Ukrainos, V.Yushcenko kaip niekas kitas susipyko su Rusija. D.Medvedevas atšaukė Rusijos ambasadorių Ukrainoje ir aiškiai pareiškė, kad kol V.Yushcenko bus valdžioje tol jie nepaskirs naujo ambasadoriaus, ką jau besakyti, kad V.Yushcenko stengėsi vis labiau – neleido Rusų kalbai tapti oficialia Ukrainos kalba, rėmė ginklais Gruziją per jos karinį konfliktą su Rusija , niekada nepamiršo kartoti jog siekia narystes NATO. Atėjus sunkmečiui Ukrainos žmonės pamatė, kad V.Yushcenko jos nuvedė į visišką bedugnę, be jokių partnerių ir progreso. Jo politinė karjera jau prieš rinkimus buvo palaiduota.

Tarp ko renkasi Ukrainos žmonės ?
Pažiūrėjus į pirmojo turo rinkimų rezultatus atrodytų, kad vėl kaip per oranžinę revoliuciją Ukraina renkasi tarp Vakarų ir Rytų. Vakarų Ukrainą tvirtai palaiko Yulia Tymoshenko kandidatūrą ir rytų Ukraina vieningai daugumą savo balsų atidavė Viktor Yanukovych. Tačiau čia nėra rinkimų tarp rytų ir vakarų. Iš vienos pusės Rusija jau pareiškė, kad nė vienas iš dviejų kandidatų jei nėra tobulas, o V. Putinas net viešai pasakė, kad nepritaria Ukrainai kaip vienetui, o mato šią šalį kaip mažąją Rusiją, taip drastiškai nė vienas iš kandidatų nemąsto. Tačiau vistiek žinoma Rusija bendradabiaus su naujai išrinktu prezidentu. Ukraina išsiilgusi gerų santykių su Rusija antrame ture rinksis tarp dviejų prorusiškų kandidatų, dėl ko V.Yushcenko šiuos rinkimus pavadino rinkimais, be rinkimo.
Keista ar ne, bet Rusijai palankesne bus Vakarų Ukrainos remiama kandidatė. Bent jau taip pasisako pats V.Putinas. Ta pati Tymoshenko, kuri kažkada susipyko su Maskva dėl savo straipsnio Foreign affairs žurnale, kuriame atvirai kalbėjo apie Putino imperialistinius siekius, santykius su Rusijos premjeru pagerino 2009 m. sausį per dujų diskusiją, kai jai pagavo susitarti su Rusija dėl naujos dujų teikimo Ukrainai sutarties. Nuo to laiko abiems atrodo yra malonu kartu dirbti.. Keista, bet Rusija neremia entuziastingai, kažkada akivaizdaus Rusijos statytinio Ukrainos prezidento poste Viktor Yanukovych, bet remia tik jo partiją. Jei paklaustumėt koks skirtumas tarp V. Yanukovych ir J. Tymoshenko būtų labai sunku atsakyti. Tiek vienas tiek kitas kandidatas nenorėjo būti išskirtinai tik rytų ar vakarų ukrainiečių kandidatu ar bent jau norėjo pasivogti balsų iš vienos ar kitos stovyklos, tad abu kandidatai savo pažaduose sumaišė įvairiausių požiūrių ir bando balansuoti tarp rytų ir vakarų. Abu pasisako už integraciją į ES, bet ir bendradarbiavimą su Rusija. Abu sutinka su rusų kalbos paskelbimu nacionaline Ukrainos kalba. Abiejų biografija nėra švari. V. Yanukovych jaunystėje sėdėjo kalėjime, o J. Tymoshenko nevisai sąžiningu būdu su savo dujų firma kažkada patapo viena turtingiausių tarp ukrainiečių. Ir abu sutaria dėl dar vieno – nemėgsta vienas kito. Aplamai kaip rašo Kyiv Post laikraštis šie rinkimai rodo programų degradaciją. Abiejų kandidatų programos mažai skiriasi viena kuo kitos ar aplama mažai vertos dėmesio. Abu kandidatai mieliau renkasi populistinius, su logiką praslenkančius, oponentą menkinančius pasisakymus. Na kaip tarkim Tymoshenko blogo įrašas apie tai jog Ukraina pralaimėjo Graikijai, dėl ko nepateko į pasaulio čempionatą tik dėl to, kad tas rungtynes stadione stebėjo V.Yanukovych ir V.Yushcenko, kurie savaime neša nesėkmę.

Kas turi daugiau šansų laimėti?
Atrodytų, kad aiškaus lyderio nėra. V.Yanukovych vis dėlto yra populiaresnis, ką rodo ir pirmojo turo rezultatai, bet J.Tymoshenko atrodytų turi daugiau šansų susirinkti kitų kandidatų balsų, tad rinkimai išlieka atkaklūs. Bet jei paklausite mano asmenines nuomones, jei bučiau ukrainietis, aš balsuočiau už J.Tymoshenko. Ir ne tik dėl to, kad sulauksi puses amžiaus ji vis dar taip žaviai atrodo. Sunku patikėti, kad ukrainiečiai taip lengvai galėtų atiduoti savo balsus už V.Yanukovych, kuris kažkada aiškiai prisidėjo prie rinkimų klastojimo.. J.Tymoshenko yra ryžtinga ir ir atkakli politikė. Turinti savų socialinių pažiūrų ir aiškių vizijų ekonomikoje, su mokesčių mažinimu, privatizavimo stabdymu. Kai V.Yanukovych tesugeba tik kritikuoti jos politiką ir svarbiausiu savo koziriu laiko oranžinės revoliucijos žlugimą ir savo revanšą, bet rodo menką susidomėjimą užsienio politiką, kai J.Tymoshenko jau yra gerbiama ir Europos lyderių. Galiausiai J.Tymoshenko yra vienintelė politikė, kuri suteikia man viltį, kad moteris irgi gali užsiimti politika

Kaip žinia D.Grybauskaitė nepritarė V.Baliukonio paskyrimui dirbti ambasadoriumi Ispanijoje, kaip prieš tai tam pritarė visi kas tik gali Lietuvoje ir Ispanijoje. O tai sukėlė šurmulį. Nebūčiau į tai atkreipęs dėmesį, jei ne metų Lietuvos tinklaraštininko p. Artūro Račo išsakytas požiūris įraše “Į ką spjaudo D.Grybauskaitė: apie prezidentės vaidmenį užsienio politikoje“. Savam bloge kolegai ir norėjau atsakyti šioje istorijoje man nesuprastas vietas. Bet pradžiai norėčiau įspėti, kad esu atitolęs nuo tų lietuviškų konspiracinių, karšto komentaro vertų, teorijų apie klanus grėsmes nacionaliniam saugumui ir t.t. Tad komentuosiu tik matomus ir akivaizdžius faktus.

Pirma tai mes turime Ispanijos šalį, kurioje legaliai ar nelegaliai dirba didžiulė dalis Lietuvos emigrantų. Ir čia jie susiduria su didelėmis problemomis. Tačiau iškarto ir pamirškime juos, nes vietinių lietuvių, su kuriais turės dirbti naujas ambasadorius, interesai skandale mažiausiai aptariami.

Čia turim ir LR respublikos vadovą – D.Grybauskaitę. P. Artūras Račas teisingai pastebi, kad pagal konstituciją ji turi pilną teisę nepritarti ambasadoriaus skyrimui. Niekas jos tikrai neįpareigoja automatiškai pritarti URM ar UR komitetui. Tačiau kaip politikė ar kaip kandidatė į šalies moralinius autoritetus jį yra įpareigota bent paaiškinti visuomenei ir savo rinkėjams Ispanijoje kodėl taip pasielgė. To labiau, kad prezidentė pareiškė, kad diplomato neskirs netik ambasadoriumi Ispanijoje, bet apskritai į jokias kitas pareigas. Ir štai jos viešai išplatintas paaiškinimas:

“Aš šio žmogaus tikrai niekur nesiruošiu skirti todėl, kad pažįstu jį ir turėjau su juo kontaktų kaip komisarė penkerius metus, ir aš tikrai tokio žmogaus neskirsiu iš savo asmeninio patyrimo”

KPŠ? nė vieno tikro argumento. Kas slypi po tais žodžiais “asmeninio patyrimo” Galėjo ir plačiau paaiškinti prezidentė, na pavyzdžiui – ” man būnant komisare V. Baliukonis pakvietę manę išgerti kavos, bet už kavą nesumokėjo ir pabėgo. Todėl jo niekada neskirsiu jokiom pareigom”

Gali būti, kad tikra problema čia yra ne V.Baliukonio skyrimas, o kažkieno savo pareigų pervertinimas įsivaizduojant jau esant diktatorium/ šventajam ar kam nors kitam kurio žodis lemiamas ir nereikalaujantis pasiaiškinimo. Tuo pačiu jei tikrai asmeniniai reikalai neleidžia skirti V. Baliukonio ambasadoriumi, kažkam reiktų atskirtį viešą pareigą – Lietuvos užsienio politikos formavimą nuo asmeninių reikalų.

Tačiau p. Artūrui Račui tai neužkliuvo, priešingai jis net pats už prezidentę parašo argumentus, cituoju: “D.Grybauskaitė, mano supratimu, duoda visiems suprasti, kad vien tik geros pažintys ir draugystė su reikiamais asmenimis ambasadoriaus posto anaiptol negarantuoja.”

Kitaip tariant viešas kaltinimas, kad V. Ušackas, Užsienio reikalų ministerija ir vyriausybė užsiima korupcija. Kokių žmonių pažintys ar ką nors konkrečiau geriausias Lietuvos naujas tinklaraštininkas nekomentuoja. Tačiau to buvo gana, kad jo skaitytojai ir istoriją besidominti visuomenė pamirštų prezidentės argumentacijos stoką ir sukurtų naują versiją – D.Grybauskaitė kovoja su V.Adamkaus klanu ir įsisenėjusią sistemą. Ir taip staiga D.Grybauskaitė laimi net palankumo ir reitingų augimo. Kas tapo gera viešųjų ryšių akcija, bet jeigu vien dėl reitingų ir šou Prezidentė aukojo diplomato karjerą, tai tai yra ne ką geriau nei versija dėl asmeninių santykių su V.Baliukoniu aiškinimosis.

Pirmiausia tai gerbiamieji, susimildami – kokie dar klanai? Ar Lietuvoje yra įregistruota įmonė, akcinė bendrovė, viešoji įstaiga – “Adamkaus klanas West side” Kas jos nariai, kokie jo tikslai, ką jie daro ir t.t. niekas negalėtų nei įrodyti nei pasakyti, nes na tai tik kažkokia migla.
Tuo tarpu pasakysiu kas tikra – V.Baliukonio patirtis. Nuo 2000 m. rudens, jis ėjo Lietuvos generalinio konsulo Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) pareigas, vėliau paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu mūsų šalies ambasadoje Argentinoje ir tapo aukščiausio rango Lietuvos diplomatu, dirbančiu šioje šalyje. Nuo 2004 m. V.Adamkaus patarėjas užsienio reikalais (BNS) O tai ir rimtas argumentas, kad jis kylo karjeros laiptais ir vertas paskyrimo (na nebent nuo šiol Ambasadoriais neskirsime visų kas tik dirbo su V. Adamkumi).

Jeigu prezidentė tikrai kovoja prieš kažkokią klano tvarką skirti savus ambasadorius, tai ji tą galėjo padaryti ir profesonaliau. Na tarkime viešai paskelbti tvarką, kad nuo šiol ambasadoriais bus skiriami tik tiek ir panašiai patirties diplomatinėje karjeroje turintys asmenys ir pan. Tačiau to ji nepadarė, o tai leidžia manyti, kad Simas komentavęs racas.lt spėjo teisingą versiją – prezidentė tiesiog nori į Ispanijos ambasadoriaus postą skirti savą žmogų. Ir visai nesvarbu, kad jis gal turės mažesnę diplomatinę patirtį nei V.Baliukonis. Svarbiausia, kad jis kažkada pavaišino dar komisarę D.Grybauskaitę kava ir už ją užmokėjo.

Čia kaip ir norėjau įrašą pabaigti, bet ir p. A.Račas savajame nebaigė, pakomentavęs naują Lietuvos užsienio politikos kryptį. Norėčiau kontraargumentuoti ir tai.

Dėl D.Grybauskaitės sulyginimo su B.Obama – antrą kartą susimildami baikime lyginti Lietuvą su Ameriką, nieko tarp mūsų nėra bendra ir B.Obama savo politika veikla ir viskuo kitko yra tiek panašus į D.Grybauskaitę kiek mano šukuosena į Račo plikę. Nežinau ar p. Artūras domisi Obamos veiklą, bet galėčiau paimti, kad ir paprastą pavyzdį – visus Iždo darbuotojus B.Obama paskyrę tuos pačius kurie dirbo per G.Bušo kadenciją ir irgi prisidėjo prie krizės. B.Obama politika tokia – jie privalo pasimokyti iš savo klaidų ir jas ištaisyti.

Na ir pabaigai – Lietuvos santykių su Gruzija pasikeitimas. Jie labai nudžiugino racas.lt autorių. Gal ir staigmena, bet mano nuomonė vėl nesutapo. Kad ir kokia demokratija Gruzijoje buvo, Lietuva šiai šaliai davė didžiulius pažadus ir palaikymą, kas mus įpareigoja taip lengvai vien tik su nauju prezidentu nenusigręžti nuo jų.
O to labiau žinant kokie tie nauji D.Grybauskaitės draugai – Baltarusija su A.Lukašenka priešakyje, draugystė visiškai užsimerkiant prieš žmogaus teisių pažeidimus toje šalyje. Tokia nauja prezidentes užsienio politika net privertė Baltarusijos laisvąjį teatrą griebtis protesto akcijos:

Ką reiškia ant marškinėlių užrašas “Fuck real politique” gali perskaityti geopolitika.lt straipsnyje Ir jeigu toks D.Grybauskaitės burkavimas su Baltarusija tęsis aš irgi prisidėsiu prie protesto akcijos. Tik gal užrašą ant marškinėlių reiktų pakeisti į “Fuck President”

2008 metų sausio 8 d. Lietuvoje vyravo šalti orai, siekę minus 14 laipsnių. Iš savo rezidencijos į Daukanto aikštę atvykęs prezidentas Valdas Adamkus neturėjo daug darbo – 18 valandą jo laukė konkurso “Padovanok Lietuvai viziją“ apdovanojimų vakaras. Tačiau prieš išvykstant ten, jis skubėjo paruošti jam svarbų viešą pranešimą, sveikinantį M. Saakašvilį su pergalę pirmalaikiuose Gruzijos prezidento rinkimuose. Galiausiai šis darbas buvo baigtas ir visa Lietuvos žiniasklaida jau galėjo išplatinti V.Adamkaus žodžius – “Gruzija dar kartą įrodė, jog demokratijos idealai šioje šalyje yra tvirti”.
Praėjus kelioms dienoms parlamentarą J.Karosą kamuoja svarbus klausimas. Stebėjęs rinkimus, tuometinis užsienio reikalų komiteto pirmininkas turėjo kitokią nuomonę. Dabar jis deleguotas dalyvauti Saakašvilio inauguraciniame renginyje. Vis dėlto radęs savyje ryžto J.Karosas sukritikuoja Gruzijos prezidento rinkimus, nes -” buvo užblokuotas opozicijos išėjimas į viešąją erdvę”.
Prieš tai lapkritį tūkstančiai protestuotojų išėjo į gatves protestuodami prieš prezidento M.Saakašvilio nedemokratinį valdymą. Į šią taikią demonstraciją tada jau dabar perrinktas prezidentas atsakė ašarinėmis dujomis ir guminėmis lazdomis, kurios sunkiai sužalojo per 100 protestuotojų.Vakarai tai pasmerkė kaip nedemokratinį žingsnį, M.Sakaašvilis, kad sutramdytų protestuotojus turėjo įvesti šalyje nepaprastą padėtį, visko pasekmė ir buvo pirmalaikiai rinkimai. Nepriklausomi ES siųsti stebėtojai šiuos rinkimus pavadino demokratiniais, bet su išlygomis dėl vistiek buvusių pažeidimų. V.Adamkus apie tai žinojo.

2008 m. sausio mėn. Gruzijoje buvo kur kas šalčiau nei Lietuvoje. Kažin ar V.Adamkaus žodžius apie apgintus demokratijos idealus tąkart girdėjo Levanas Gačečiladzė, tačiau ne mūsų prezidento pozicija tąkart jam rūpėjo. Po kelių minučių jis sakys kalbą prieš dešimt tūkstantinę minią, kuri skanduoja jo vardą. Tris kar didesnė minia buvo susirinkusi ir prieš kelias savaitės, tuomet Levanas dar buvo 9 opozicinių partijų iškeltas kandidatas prezidento rinkimuose, pagrindinis M.Sakaašvilio konkurentas. Dabar jis vieningai su minia pareiškia, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir jie protestuos kiekvieną dieną, kol neįvyks nauji rinkimai. Protestuotojai jau greitai nebesirinko, tačiau opoziciją pralaimėjo tik mūšį – vidiniam Gruzijos karui tarp Sakaašvilio ir opozicijos bus lemta tęstis toliau.
2009 m. kovo 23 d. Buvusi parlamento pirmininkė, nauja opozicijos lyderė Nino Burdžanadzė, įnirtingai ruošiasi balandžio 9 dieną rengiam naujai milžiniškai protesto akcijai prieš buvusį savo bendražygį rožių revoliucijoje M. Sakaašvilį. Ji neabejoja pergale, jau pareiškusi jog jam liko nebeilgai valdyti, tačiau netikėtai ją pasiekia žinia, kad vienas iš opozicinės partijos narių yra suimtas, vėliau paaiškėja, kad išviso yra suimti 10 jos bendražygių – jie apkaltinti neteisėtų ginklų laikymu. Jos vyrą pasiekia žinia, kad jam reikia palikti šalį. Tačiau tai neįbaugina N.Burdžanadzės. Kam lemta įvykti, tas turi įvykti.

2009 m. balandžio 9 d. 60 000, reuters skaičiavimais. protestuotojų apsupo parlamentą, kuris turėjo užsidaryti, vėliau prezidento rūmai, jie patiekia ultimatumą – per 24 valandas M.Sakaašvilis turi atsistatydinti.
2009 m. balandžio 10 d. M.Sakaašvilis neatsistatydina. Protestuotojai imasi radikalių veiksmų – blokuoja kelius.

Nors ir nepaklusnubūdų, bet protestuotojai išsako ir tiesą:
M.Sakaašvilis keitė konstituciją ir beveik panaikino sau teisinę atsakomybę, kaip prezidentas įgavo nedemorkatiškų, autoritariniam valdymui lygių teisių
vienintelė buvusi nepriklausoma televizija nebeveikia, opozicija prarado paskutinius visuomenės informavimo kanalus
M.Sakaašvilis kaltas dėl Gruzijos-Rusijos karo, tą greitu metu turėtu patvirtinti ir nepriklausomi ES stebėtojai.

Galbūt toks, opozicijos teigimu – diktatūrinis, M.Sakaašvilio valdymas ir privertė imtis tokių radikalių veiksmų ir net atsisakyti veltis į bet kokius dialogus su vyriausybė.

Tačiau M.Sakaašvilis išmoko savo pamoką – šį kartą nebuvo naudota jokių ašarinių dujų ir lazdų, protestuotojams leista mitinguoti. Būtent tai ir buvo M.Sakašvilio svarbiausias argumentas norint įtikinti pasaulį, kad demokratija Gruzijoje egzistuoja, bei atsakant į opozicijos kritiką.
Na ne visai visas pamokas Miša išmoko, absurdiška propaganda savo kritikų atžvilgiu jis vis dar mėgsta.

Newsweek patalpintame interviu M.Sakaašvilis prašo vakarų pagalbos kovai prieš savo tautiečių kritiką. Na kai valdai šalį, kuri vakarams yra naftos koridorius gal ir galima švaistytis tokiais prašymais. Interviu Gruzijos prezidentas iš pradžių savo opozicijos rėmėjus įvardina, kaip buvusius korumpuotus pareigūnus, kuriuos jis atleido nes jie buvo korumpuoti ir dabar jie keršydami nori jo atleidimo. Vėliau dar prisimena, kad visi jie yra finansuojami milijonierių Rusų oligarchų ir jis net turi slaptus dokumentus tai įrodančius, bet dabar negali jos viešinti.
Beje ar sakiau, kad aš turiu slaptus dokumentus įrodančius, kad Račas kritikuoja mūsų vyriausybę, nes yra remiamas rusų oligarchų? Dabar tik negaliu viešinti tų dokumentų. Ei, ką M.Sakašviliui galima, o man ne?

Vien tokie M. Sakaašvilio pareiškimai puikiai parodo kokai ten demokratija.

2009 m. balandžio 14 d. tik 4 tūkstančiai protestuotojų susirinko Gruzijos sostinėje reikalauti M.Sakaašvilio atsistatydinimo.

Akivaizdu kel idalykai:
Opozicijai vėl neradus vieningo lyderio dar kartą nepavyko nuversti M.Sakaašvilio. Tačiau jiems pavyko visam pasauliui prabilti apie savo šalies demokratijos problemas.

Opozicinė jėga vis didėja, M. Sakaašviliui tikrai dega užpakalis ar ilgai jis ištemps? Aišku, kad protestai vėl pasikartos.

Tačiau man įdomiausia visoje šitoje istorijoje ką galvoja visai kitas asmuo.
Dabartis. Čekija. Vasariškas oras, čia vieši LR. prezidentas Valdas Adamkus. Ar jis vis dar galvoja, kad Gruzijoje yra tvirti demokratijos idealai? Galvą guldau, kad taip…

Kai pats sotus nesi, nelabai norisi dalintis su alkanu. Pasaulinis bankas šiemet irgi turės mažesnias įplaukas iš savo finansinių resursų. Šią pinigų stoką žinoma kaip ir Vakaruose pirmiausia patirs paprasti žmonės. Pasaulinis bankas apskaičiavo, kad vien dėl paramos stokos šiemet, skurdžiausiose šalyse. mirs 2 mlj. vaikų.

Netik paramos apkarpymą turės išgyventi šios šalys. Dėl kriz*s nebėra aktyvus tarptautiniai mainai, tad išvietinių gaminių ar šaltinių nebegaunamos pajamos. Vėliau tas pats scenarijus – mažiau investicijų, bedarbas, apkarpomas biudžetas ligoninėms, mokykloms…

Tarsi maisto ir naftos kriz*s smarkiai paveikusios ir vis dar jaučiamos skurdžiausiose šalyse neužteko. Vyriausybės, tikrai norinčios vesti savo šalis iš skurdo turi tikrą iššūkį.

Pasaulinis bankas norėdamas padėti sudarė specialų 2 milijardai dolerių paramos fondą. Iš jo pirmosios pagalbą jau gavo Armėnija ir Demokratinė Kongo respublika. Fondo pinigai skiriami atstatant infrastruktūrą, lyg injekciją merdančiam verslui. Armėnijoje tai sukurs 280 000 darbo dienų, nors pinigų suma nesiekia net puses to, kas Lietuvoje investuota į naują prekybos centrą.

Vilties gali teikti ir balandžio 2 dieną vyksiantis G20 susitikimas Londone, kuriame šeimininkausianti D.Britanija jau kuria pagalbos planą, pagal kurį turėtų būti sukurtas naujas paramos fondas remsiantis aiškią naudą atnešiančius projektus kaip “maistas už darbą”.

Tai bus irgi iššūkis išsivysčiusioms šalims. Ar jos laikysis politikos, kad kiekvienas gelbėjasi kaip moka? Ar priešingai patirtas sunkmetis leis mums labiau suprasti kitus ir kaip svarbu yra padėti vienas kitam. Kokiu keliu jus eitumėte?

Aišku, kad Rusiją. Tačiau tai dar nereiškia, kad visai nemyli ir Lietuvos. Platoniškai ar kitaip – myli, bet NATO man vis dar lieka vadovaujama vienos šalies ir jos vadovo, šį karta jis yra B. Obama, kuris jau gerą laiką yra iki ausų įsimylėjęs Rusiją, kurią visaip vilioja ir į pasimatymą pasikviest bando. Bet viskas nuo pradžių.

NATO ir Rusijos bendradarbiavimas užšalo rugpjūtį, per Gruzijos karą. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Na tarkim, kad ir šeimininkas Baltosiose rūmuose. Amerikos prezidentu tapo ne griežtas respublikonas McCain, kuris per Gruzijis- Rusijos karą, dar labiau už Bush’ą ėdė rusus, kuriems norėjo atrėžti gyvą odą už šį karą, bet geraširdis B.Obama, kuris per tą karą buvo atostogose Havajuose ir tik leptelėjo kažką, niekas nebe pamena ką, bet suprask jis mane, kad nevisai gražiai Rusai pasielgė.

Kaip ir reikėjo tikėtis, net B. Obamos išrinkimas nepakeitė to, kad Amerika užsienio politikos reikaluose ir toliau rūpinasi tik savo pačios interesais. O čia svarbi problema Obamai yra Iranas su savo branduoliniais planais. McCain’as netyčia buvo leptelėjęs, kas subombarduos nafik visą tą Iraną. B.Obama užtai nusprendė ieškoti labiau diplomatinio būdo – jis paprašė Rusijos bendradarbiauti siekiant nuginkluoti Iraną. O Rusija, jei norėtų galėtų tai padaryti – juk kam čia paslaptis, kad jie ir teikia visas medžiagas Iranui.

Kad suviliotų Rusiją bendradarbiavimui, B. Obama žada labai daug – net atsisakyti priešraketinio skydo Europoje. Tų pačių, kurių įvedimui tiek stengėsi Lenkijos ir Čekijos politikai. Taip pat B.Obama nebenori kalbėti apie greitos Ukrainos narystes NATO. Ir jis visai nepaiso, kad Rusija tik telkia ginkluotę sienoje, dislokuoja puoliamasias raketas, atsisako nusiginklavimo sutarčių. Amerika nuolaidžiauja Rusijai ir toliau bandys ją suvilioti, tam ir reikėjo atnaujinti NATO ir Rusijos santykius.

Dar prieš išvykdama į Briuselyje vyksiantį NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą, kuris turės spręsti šį klausimą, H. Clinton žurnalistams pasakojo, kaip svarbu atnaujinti ir gerinti santykius su Rusija. Akivaizdu, kad tai buvo jos tikslas.

Tačiau vakar vykusiame susitikime H.Clinton susidūrė su prieštaraujančiais šiam žingsniui, tarr kurių irjų mūsų ministras V. Ušackas. Tikrai gerbiu jį už šį žingsnį. Pirma, jis parodė, kad mūsų parama Gruzijai yra tikra ir mes sąjungininkų nepamirštame. Antra, jis tikrai išsakė logišką poziciją – santykiai su Rusija nutraukti dėl jos neteisėtų veiksmų Gruzijoje ir Rusija nevykdo savo pasižadėjimų dėl kairų išvedimų, karinių bazių…

Lietuva turėjo veto teisę, kuri būtų neleidusi atnaujinti santykių su Rusija, bet V. Ušackas ją nepasinaudojo. Puikiai ji suprantu ir įsivaizduoju ką Amerikos lobistai galėjo jam pasakyti. Amerikai dabar taip svarbi Rusija, kad toks mūsų išsišokimas būtų mums brangiai kainavęs, net šimtas Gvantanamo kalėjimų Lietuvoje nebūtų atpirkęs kaltes.

Ir vakar Gruzija, buvusi tokia aktyvi Amerikos sąjungininkė, tiek daug iš jos tikėjusi, patyrė pralaimėjimą. Nes, kai Obama per inauguraciją kalbėjo apie viso pasaulio taiką, žinojo, kad visas pasaulis tėra viena Amerika.

Britanijos užsienio sekretorius David Miliband BBC naujienoms sakė, kad Gruzijos reikalai nebus užmiršti. Absurdiška tai girdėti ,H. Clinton pareiškimo apie naują šviežią startą su Rusija, kontekste.

Tačiau skaudžiausia mums tai, kad vakar pralaimėjo ir Lietuva. Mes sugebėjome tiktai papurkštauti arba tapti tai šunimis, kurie loja, kai karavanas juda. Tai suteikė proga D. Rogozinui pašiepti Lietuvą, kuriai atseit nesikišti į suaugusiųjų žaidimą. Skaudu, bet tiesos jo žodžiuose yra.

Draugų Respublikonų nebeliko. Sveiki, atvykę į B. Obamos pasaulį, kuriame jeigu Amerikai reiks rinktis tarp Rusijos ir Lietuvos, ką ten – jei tarp Rusijos ir posovietinių Rytų Europos valstybių, ji pasirinks Rusiją.

Beliko palaukti, kiek dar toliau nusirenginės B.Obama ir ar toliau jis nepaisys Rusijos ginklavimosi, ar visa tai padės nuraminti Iraną? Sužinosime dar negreitai, bet aš jau dabar noriu apsigyventi bunkeryje.

Paskaitymui:
Nytimes: Clinton Wants to Include Iran in Afghan Talks
BBC: Nato woos Russia on Afghanistan
Balsas.lt: Ar B. Obama išduos sąjungininkus Vidurio ir Rytų Europoje?

Blogosfera apie tai:

Politologas.lt: Obamiškos užsienio politikos ypatumai

Jeigu Hitleris dar būtų gyvas, turbūt jis dabar gyventų Izraelyje. Ironiška ar ne, bet būtent Izraelis sunaikino viską kas buvos pasiekta po antro pasaulinio karo siekiant užtikrinti taiką ir humaniškumą pasaulyje.

Kas ištikrųjų įvyko šiame 22 dienų kare? Nuo ko tai prasidėjo. Lietuvos apžvalgininkai turi savą JAV žiniasklaidos ir Izraelio sukurtą versiją – Izraelis ginasi nuo teroristų grupuotes Hamas, kurie tokie gudri, kad naudoja civilius ir vaikus kaip skydą. Nieko sau, turbūt Hamas vadovai slėpėsi ir JT keturiose įkurtuose mokyklose, kurias subombardavo Izraelis, o ne matyt raudonojo kryžiaus sunkvežimiai su humanitarine pagalba ištikrųjų vežė ginklus iš Irano Hamas grupuotei, o sandėliai su maisto daviniais badaujantiems civiliams slėpė irgi ginklus, gal ligoninėse, civilių namuose slepėsi Hamas vadovai? Nieko sau ir universalūs teroristai – visur jie yra. matyt pavargę nuo bėgiojimo po visą Gazos ruožą, Hamas vadovai nusprendė pailsėti ir vaikų žaidimo aikštelėje, kurias irgi raketomis atakavo Izraelis. Gal dėl to ir Izraelio snaiperiai žudė civilius, juk nežinai kuris čia gali vėliau pulti Izraelį, tai išžudykim visus.
Nesilaikau tos propogandos -Gazos ruože vyko paprasčiausias genocidas apie kurį jau anksčiau kalbėjo net pats popiežius. Kare Izraelis naudojo ginklus, kurie yra draudžiami, nes jie neapsaugo civilius, karo pabėgėliai negavo pagalbos vietoj to jie buvo irgi subomborduojami lyg tarakonai, raudonasis kryžius negalėjo teikti humanitarines pagalbos, visa infrastruktūra Gazos ruože sugriauta ir tai kažkas drįstų vadinti gynyba ?

Kodėl nekalbama apie vykusią Gazos ruožo blokadą, dėl kurios jie negavo nei elektros, nei degalų ir skurdo.

Ar tikrai Izraelis buvo išprovokuotas ar priešingai pats provokavo Hamas atakuoti save? Sakyti, kad Hamas gavo ko nusipelnė būtų kvaila. Jei Izraelis tikrai siekė taikos, tai viskas ką jis pasiekė ilgame konflikte su arabais – įžiebti naują neapykantos ugnį. Kažin ar išvis Hamas egzistuotų jei ne Izraelio elgesys su Palestina ir šis antihumaniškas karas/genocidas, Gazos gyventojams bus tik dar viena priežastis labiau remti Hamas. Jei tavo visa šeima, vaikai išžudyti, namai sugriauti nejau nesijungsi prie Hamas, turėdamas vienintelį tikslą – keršyti? Hamas populiarumas pakilo, kaip Bušo po rugsėjo 11 tos.Gazos ruože buvo alternatyvių partijų, kurias Izraelis galėjo remti siekiant taikos, bet jie pasirinko kitą kelią. Iš karo išlošė ir Izraelis. Gynybos ministro populiarumas netik šoktelėjo, jis tapo žvaigždė vietiniuose laikraščiuose, o valdančioji partija turėtų vėl laimėti jau greit artėjančius rinkimus. Jiems patiems reikalingas Hamas, priešas, kad Izraelio gyventojams galėtų sukurti savo kaip didvyrių, nugalėjusi blogį įvaizdį.

Izraelis liks nenubaustas už visus karo nusikaltimus, nes juso rems Amerika ir Didžioji Britanija kurie blokuos bet kokius JT saugumo tarybos bandymus.

Pasaulis taip pradėjo naujus metus – šaltu karu. Izraelis remiamas ginklais Amerikos, Palestina ginkluojama Irano. Ir čia nėra jokios taikos ar humaniškumo vilties.

Nežinau kas per naujo JAV prezidento inauguraciją buvo šlykščiau – Dž. Bušo paskutinėje kalboje pasakymas, kad jis išeina aukštai iškėlęs galvą, nes išlaisvino milijonus žmonių vidurio Azijoje ar naujo prezidento pasakymas, kad visi pasaulio žmonės nesvarbu kur jie gyventų susilauks taikos, žinant kaip jis atostogavo per Gruzijos karą ir užsimerkė Izraelio veiksmas. Jokių pokyčių nėra.

Taip pat žiūrėkite:
karo nusotoliai

Norėjau čia kaip ir pridurti šį tą prie kolegos zepelinius įrašo Déjà vu iš Afrikos. Įrašą kolega parašę perskaitęs Eugenijaus Maldeikio straipsnį kviečianti padėti Afrikai. Kolegai blogeriui neįtiko, kad Maleikis savo siūlyme padėti Afrikai nepaminėjo kad Afrikai iš tikrųjų nereikia pagalbos, nes ji yra kvaila ir dykaduone. Tam įrodyti zepelinius remiasi K. Majerso laišku, kuriame jis Afriką nupiešia kaip kontinentą kurio gyventojams svarbiausia tik daugintis, nuo bado išgelbėti vaikai tik bus apipjaustyti ir ims ginklus į rankas, o pati Afrika gali save išgelbėti bet to nenori ir tampa priklausoma nuo paramos kuri ją tik žaloja. Na ir žinoma parama Afrikai yra korumpuota, padedanti užsidirbti suinteresuotoms pusėms, o ne skurstantiems Afrikos gyventojams.
Nesiginčysiu su šiais terminais, priešingai – tame laiške yra parašyta tiesa.
Tačiau tai ne naujiena labdaringosiose organizacijose ar savanorišką veiklą Afrikoje dirbantiems žmonėms. Priešingai jie žino daug daugiau apie baisiąją Afrikos pusę ir gali papasakoti dar daug mus šokiruosiančių dalykų. Tačiau vistiek jie aukoja savo gyvenimus ne karjeros siekimui, didesniems algoms, o savanoriškai pagalbai Afrikoje. Kodėl?

Niekada nelyginčiau situacijos Afrikoje su Europos šalims. Taip Afrika turi daug iškastinių išteklių, gerų fermų ir jos visos priklauso Amerikiečiams ar seniems kolonistams ir viskas kas jose pagaminama keliauja iš Afrikos. Nieko nelieka Afrikai. Net Mcdonals kompanija seniai atrado Afriką ir turi savų žemių. Toks yra kapitalizmas – turtingieji turi apetitą tapti dar ir dar turtingesniais, o skurstantis dar labiau skursta ir tai vyksta globaliai su padalintu pasauliu. Korumpuotos valdžios Afrikoje tik remiamos vakarų valstybių, kol jų fermos ir kitos vertybės priklauso jiems. Ir ta pati Amerika remia Liberijos valdžią, savo buvusios kolonijos, apie kurią kalbėjo zepelinius. Zimbabvės prezidentas Mugambis pabandė atiduoti fermas Afrikiečiams ir to rezultate Vakarių Valstybių buvo uždėtas apribojimais bet kokiai tarptautiniai prekybai, šalies ekonomika žlugo, o Pats Mugambis visos vakarų žiniasklaidos yra piešiamas kaip tironas.
Domintis plačiau tomis temomis, vėliau tik šlykštu darosi girdėti G7 pažadus gelbėti pasaulį ar laukti stebuklo iš valdžios, kur svarbiau yra pinigai nei žmones. Tad vienintelė viltis palaikyti bent kokią gyvybę skurstančiose šalyse ir lieka savanoriškoje veikloje.

Tačiau čia tinka zepelinius skeptiškumas, nes ištiesių jokio romantiškumo čia nėra. Dideliems idealistams svajojantiems apie herojišką gelbėjimą nepatarčiau savanoriaut Afrikoje – per daug kartų teks nusivilti.

Pirmiausia Afrikoje tu negali visko priimti asmeniškai ir dovanoti ko nors vietinėms gyventojams. Jie dovanas stengsis tik parduoti, o kitą dieną šimtai jau prašys to paties iš tavęs. Net jei mažas vaikas maldaujančiomis akimis sakys tau, kad jis serga maliarija ir prašys pagalbos, tu turi būti tikru niekšu ir pasakyt NE

Tu visada su savimi turi turėti smulkių pinigų, nes prie tavęs gali prikibti vietinė policija, be priežasties tiesiog prikibti ir policininkas pasakys, kad jis mėgsta alų. Tuomet tu jam turi nupirkti alų, čia ne kyšis – tik “dovana” ir policiją tave paliks ramybėje.

Moterims savanorėms teks taikytis prie vietinių tradicijų – jokių kelnių, galvą turi dengti skara. Daug vietinių tradicijų mums atrodo keistos ir neteisingos, bet jų mąstymas keičiasi lėtai ir vienas nepatenkintas baltaodis nieko ten nepakeis, tad tenka derintis ir gerbti vietinę kultūrą.

Vien gerais norais nieko nepasieksi. Galbūt gali atrodyti gražu nuvažiuoti ten ir pastatyti vieną kitą vandens pompą geriančio vandens neturinčioms šeimoms ir išvažiuoti, tačiau tai atneš nulį naudos. Visa vystymosi programa remiasi sustainable development principu. Pagal jį į savo veiklą tu visada turi įtraukti vietinius gyventojus, kurie ir turi daryti pokyčius. Tu gali rasti pinigų būtinoms medžiagoms, tačiau viską pastatyti turi patys gyventojai. Taip savanoriui teks ilgai aiškinti kaip viską daryti. Kol jie tikrai supras gali užtrukti ilgai, daug ilgiau nei kad viską darytum pats vienas, tačiau tik taip galimi kokie pokyčiai, nes vėliau jie galės gyventi savarankiškai ir išmokyti kitus.

Mums lengva būtų juoktis iš afrikiečių kvailumo, kad jie buki ir nori tik daugintis. Tačiau ko norėti iš vietinių gyventojų kurie neturi galimybės gauti net elementariausio pradinio išsilavinimo ar suvokimo, kurį turime mes. Būtent dėl to išsilavinimas ir žinios iš savanorių yra didžiausias turtas kurį jie gali duoti Afrikai.
Daug pokyčių padaryta keičiant žiaurias tradicijas, yra kur atsisakoma mergaičių apipjaustymo ar kitų baisių tradicijų. Vietines mokytojos jau 6 -9 metų amžiaus vaikams aiškina apie masturbaciją – “taigi mergaites sušlapinat savo du pirštus ir …”
TCE projektas principu “door by door” moko visus apie Živ Aids ir kodėl svarbu naudotis prezervatyvus (kurie masiškai dalinami nemokamai), kaip prevencija prieš šias ligas.
Pagalius į ratus čia kyša išorinės jėgos, net vietiniai laikraščiai ima ir parašo, kad prezervatyvai yra vakarų sąmokslas, jose slypi virusas skirtas išžudyti Afrikiečius. O ir katalikai su popiežiumi priešakyje drausdami naudoti prezervatyvus kaip velnio išmokslą nekiek nepadeda. Tai tik tampa naujais argumentais temai, kad būtent vakarų valstybių valdžia yra suinteresuota, kad Afrika būtų tokia skurdi ir skurstų toliau.
Žinoma ne visi klausys pamokslų, bet yra daug žmonių kuriems baltaodis yra autoritetas ir jie net kopijuos viską ką tu darai ar sakai. Tai užtruks daug laiko, bet po truputį pokyčiai mentaliteto ir mąstyme pas vietinius vyksta.

K. Majersas savo laiške rašė, kad nėra prasmes išgelbėti Afrikos vaiką, nes vėliau jis pataps kalašnikovo savininku ir žudiku. Bet kodėl nepaminėti daugybė projektų, kaip childrens town, kurie siekia pasiimti iš gatvės vaikus ir suteikti jiems būtiniausią išsilavinimą ir sukurti geresnią ateitį? Ar jie vėliau tik išvažiuos iš Afrikos? Jei jie taip nori – kodėl ne, emigracija vyksta visame pasaulyje. Tačiau daug iš jų lieka ir padeda savo šaliai. Jei pasidomėtumėt, tai 70 – 80 ar daugiau procentų narių vystymosi projektuose yra vietiniai afrikiečiai. Be jų pagalbos šie projektai turbūt ir nevyktų.

Na dar daug galima rašyti apie tai ir įrodinėti, kad parama Afrikai jau seniai nebėra aklas pinigų ir maisto atidavimas, o vėliau jau kaip nors. Paskaičius Unicef ar Humana People To People ataskaitas galima rasti daugiau gerų pavyzdžių apie pokyčius čia. Tik va dar daug reikia nuveikti.

Nebandysiu piršti jums savosios nuomonės, dėl daug ko galima ginčytis ir vystymosi programose. Nors galite ir manyti, kad Afrika yra dundukų šalis, kuriai vienintelė įmanoma pagalba yra kastracija. Jūsų nuomonė, tebūnie.

Tikiuosi, kad bent jau zepelinius ar kiti taip nesmerks tų kurie nusprendė kitaip. Kad ir kaip žiūrėtume problemos vistiek lieka ir juos egzistuoja. Netikiu, kad tiesiog sėdint sudėjus rankas juos ims ir išsispręs…

Taip drauge mano, ta diena artėja. Spalio 12 d. patekės saulė virš Lietuvos ir nušvies jį kelią broliams ir seserims rinkti savo didvyrius į Seimą. 4 metus širdyje laukėm šios dienos, kai sutiksime senus draugus, toje pačioje rinkimų apygardoje, aptarsim senus laikus, naujus džiaugsmus ir didvyriškai savo pilietiškumą parodysime. Nes kaip pasakė V. Kudirka – Man ne Dzin.
Myliu ir aš savo didvyrių žemę, už kurią mano protėviai galvas guldė, kovojo ir mylėjo. Ir aš taip pat padėsiu naujiems didvyriams toliau vesti Nemuno šalį į gražią ir šlovingą ateitį. Kad garsas apie mūsų žygdarbius sklistų po visą pasaulį – toks mano kaip sakant emigranto prioritetas, tsakant širdies svajonė. Tai ir pažiūrėjau ką mūsų tautos mylėtojai politikai suplanavo apie tai savo partijų programose. Juk teks kam nors iš jų laimė šeimininkauti užsienio reikalų ministerijoje…

Deja, bet ne visos partijos internete paskelbė savo programas. Suprantu Jūs, Bilas Geitsas irgi netikėjo internetu. Čia nėra jūsų rinkėjų ir jie jūsų neieškos, visi ateis į jūsų būstines, paklausyti jūsų pažadų. Nepamirškit kėdžių tiems kurie lauks eilėse. Bet va yra ir neišmanėlių paskelbusių programas internete http://rinkisrimtai.lt/partijos

Socialdemokratų partija – grindžia jie užsienio politiką taikiu valstybių bendradarbiavimu būdu. Va taikiai Kirkilas Rice apie mūsų karius Afganistane pakalbėjo. Šie bičiuliai mano, kad pasaulio organizacijų laukia permainos. Šaunu manyti – geras ir efektyvus darbas. Visa savo geopolitika jie sieks suartinti ES su mūsų Rusiją. Turbūt pati Rusija paprašė tokios didžios tautos, kaip Lietuva pagalbos. Gera jiems turėti tėvą globėją – Lietuvą. Padės jiems mano draugai socialdemokratai su visais dialogą palaikyti. Ką ten dialogą – sieksim, kad ES kartu su Rusija kovotų prieš terorizmą ir karinės grėsmės.Kas yra teroristai turbūt nuspręs pati Rusija. Šakės Gruzijai, socialdemokratai ir visą ES ant jų užsiundys.

Valstiečių liaudininkų sąjunga – skiltyje Lietuva ir pasaulis pareiškė sieksiantis užmegzti dialogą su išeivijos Lietuviais. Brangioji Kazimiera, mano skypo nikas – churchill1874. Laukiu tavo majako. Andrius.

Darbo partija – kai jie vėl bus seime turėsime gerus santykius su VISOMIS pasaulio valstybėmis. Pagaliau. Pradėt siūlau nuo Š.Korėjos ir Irano. Tarpusavio bendradarbiavimu galėsime jiems teikti Ignalinos atominės elektrinės likučius atominiam ginklui, tuomet turėdami gerus santykius su Amerika siųsime savo karius ir į Įraną. Svarbiausia VISI patenkinti. “Didinti Lietuvos valstybės, kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų, vaidmenį.” -Pasirodo mes nei rytuose nei Vakaruose. Esam šiaip tiltas. Ot gerai – gal imkim mokesčius už važiavimą tiltu, atsipirks tilto pastatymo kaštai.

Liberalų centro sąjunga dar neturi programos, mat laukai kol jų tinklalapyje žmonės prabalsuos kokių jie nori programos punktų. Tai ir siūlau tau drauge komuniste eiti ir balsuoti už pačias neliberaliausias idėjas, kad draugas Zuokas suprastų ko ištikrųjų reikia Lietuvai. Gaila SMSiais neina balsuoti už šių politikų tvirtas ir nepajudinamas pažiūras.

Tautos Prisikėlimo partija. Sieksime, kad kiekviena tarptautinė organizacija didžiuotųsi, jog Lietuva yra jos narė. Širdis net suvirpo – juk dėl to ir įstojom, kad kas nors mumis didžiuotųsi. Tavariš Jurop Sajus ar kas nors kitas pamatys pavyzdingą pionierų – Lietuvą, ratifikuojanti konstituciją per tris sekundes. Didžiuokitės. Ir tuomet visas pasaulis išgirs mūsų balsą ir mes busime įtakingi visur. Nerašyk kaip tai padarysi Valinske, nes aš žinau – tereikia tik stipriai stipriai stipriai panorėti ir viskas įmanoma.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga – ES atveria kelius Lietuvos žmonių gerovei. Automagistralę Lietuva – Airija ? Gaila, kad jų vistiek Seime nebus.

Pilietinės demokratijos. Parašė net tris mintis. Gerai, kai daug nepažadi – mažiau nuvilsi.

Tvarka ir Teisingumas. Nors prie žaizdos dėk, taip miela – visa užsienio politika orientuota į nacionalinius siekius – ekonomikos ir žmonių gerovės didinimą (ir dar kažko didinimą ir efektynimą)Nesame savanaudžiai, nes pasauliui padėsime tik padėdami sau.

Naujoji sąjunga. Bijojau, kad jie pamiršo mūsų užsienio politiką, bet ne. Tiesiog visada, kaip tradiciškai ir kitose reikia žiūrėti į programos pabaigą. Čia matyt svarbiausius dalykus sudeda. Na tai vat -lygiateisė ES ir NATO narė, pagarbiai ir abipusiai naudingai bendraujanti su kaimynais. Tikiuosi užtenka, nes daugiau jie kaip ir nieko nedarys.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Prirašė net 9 puslapius. Ir aš dar viską perskaičiau, tiesa jei išbrauktume pasikartojančius žodžius sieksime, aktyviai, lygiateisiai gautume gal ir tik vieną puslapį. Bet va mes ir toliau rodydami solidarumą remsime Amerikos kovą Irake ir Afganistane. O tiesa pagal juos mes turime ir grėsmę – Rusiją, artėja čia kaip ir karas su jais, okupuos dar, nes matyt jie mato mus teroristais. Ar nebūtų šaunu, kad kitos valstybės vien iš solidarumo kare remtų Rusus. Koks tai cool jausmas paklauskite konservatoriai Irako ir Afganistano.

Liberalų sąjūdis. – ”įgyvendinsime Lietuvos piliečio pase įrašytą teiginį „asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika” Sekasi man – aš taigi tik asmens tapatybės kortelę turiu.

Myliu aš visus šiuos politikus, nes juk jie tiek gero nori padaryti. Nuoširdiai vardan manęs ir visų mūsų piliečių ir sunku čia pasirinkti tik vieną, nes išskaudinsiu kito jausmus. O man ne dzin, tai imsiu ir balsuosiu už visas partijas. Visi patenkinti bus ir man ramiau bus.

(via)

Until now the war between Georgia and Russia is not official, but everything is going so fast, that while you are reading this article the conflict can escalate to a real declared war – or end in peace. Currently we are only talking about a conflict in south Ossetia (sO), we are dealing with soldiers, tanks and shooting at each other like in real war.

I want to remind you quickly that sO is an autonomic republic that belonged to Georgia, where partisans made a mess. They were asking for independence for sO, but they understand independence as belonging to Russia. When the georgian army started attacking those partisans last friday, Russia declared that they would defend their own citizens in sO and sent their own troops and artillery to help those partisans to fight against Georgia. In the latest news, Russia also started attacking within Georgian territory, Georgia retreated their troops from sO and about 2000 people already died.

This conflict eclipsed the olympic opening ceremony in the media yesterday. It has been claimed that Russia chose this exact day to start the conflict because they wanted hide from world view, everybody concentrating on the Olympic Games. If this is true than their plan didn´t work – the saturday NY Times front page, where this conflict is the top story prooves it best. Also, on friday in all the biggest media like CNN or the BBC, instead of the olympic opening ceremony, this armed conflict was the top story.

But that doesn’t matter – what’s important is who is right in this conflict, and which side should I support ? It’s better not to ask this question to Lithuanians, because the answer is clear. It’s the same like with Estionia’s bronze soldier conflict; we don’t go deeper and take everything too personally. We portrait Russia as the big enemy, the aggressor, who wants to take everything in their reach. Today Georgia, tommorow Lithuania – we experienced what this means, we have to support our friends. Georgia is the victim and Russia is evil. I suspect that it is more important for us not to support Georgia, but rather to vent our anger on the russians. I.e. even if they had a war against snowmen, we would support the snowmen and blame the russians.

Unfortunately, unlike most lithuanians, I’m not so enthusiastic and will not start to compare Georgia with Lithuania, with its fight for freedom, when Russia also sent tanks there. Maybe we could have been in the same situation at that time in 1990, if we had tried to win our independence with Kaliningrad as part of our territory – it would have been at the centre of arguments, as sO is now.
Because I’m unsure in the case of sO, I can’t easily support either side. Why is it, that when sO declared its independence in 1992, Georgia forced them to remain a part of them ? Does it really belong to Georgia ? Maybe sO rather wanted to be a part of Russia. You would be surprised how much eastern Ukraine and Belarus clings to Russia. Lets not forget also that Georgia started attacking first, and they don’t try to hide that. Isn’t it a provocation to start the war ? Maybe Georga has long understood that it will be hard to stabilise this region. Neither NATO nor the EU showed a lot of enthusiasm about helping and, because of the fragile stability in the country, have closed its doors to Georgia. So Georgia could have decided to finish this argument in a radical way – provoking the big lion to start the war, and then presenting themselves to the world as the big victims, trying to seduce the western countries to help them and make Russia apologise.

On the other side there is Russia – who have always supported the sO partisans with guns and ammunition, trying to destabilize the region to prevent Georgia becoming members of NATO and the EU, something which Russia is afraid of. And the most convenient reason which I increasingly believe in – Russia wants to occupy Georgia because of their oil pipeline. South Ossetia is only the pretext to start this war. This is not about them, but just another war for oil. As Russia currently attacks the pipeline, it’s hard to believe otherwise. Russia is using the old tested and tried method, which the soviet union used all the time when they occupied foreign countries – declare they are bringing peace.

And finally I mean …they are russians… we should not try to find a logical explanation for what they are doing, because they always seem to come up with violent solutions to their problems.

This is an analysis of the situation, the truth will hopefully come out later. Now we can watch the growing number of deaths and the destruction in Georgia. And at the same time how all the world doesn’t give a shit about what’s happening here. The USA has already played with Isreal, Libanon and Iraq. Why shouldn’t they let someone else play too ? Georgea is now in a desperate situation, because they can’t declare war on Russia. With US backing, this would mean that America is at war against Russia, implying a third world war scenario which they could never want.

If the world doesn’t move a finger to help Georgia – what can you expect from Lithuania ? Off course I’m not saying that we should react as some lithuanian Nazis want – declare war against Russia and start sending our troops to Georgia. But we are a member of NATO and the EU, so we can use our voice. Our past support means that we share some responsibility in this, but in truth we never cared about Georgia. All that support was about ourselves, we tried to play the role of a regional leader that can represent new EU partners – we were proud of ourselves and felt more important. At the time, supporting Georgia was useful, now they will not get any support from our side. What we can do is continue laughing at president Valdas Adamkus, who, when Russia started attacking Georgia, declared that this creates new questions.
Oh – I almost forgot – our foreign minister Petras Vaitiekunas went to Georgia to watch the situation. Dear Mr. Vaitiekunas, don’t you think it’s better to be silent than to be silent and peacefully watch Georgeans dying ?