Gruodžio 10 d. šalia Oslo miesto Salės buvo uždarytos gatvės. Ant šalia esančių pastatų stogų budėjo juodai apsirengę snaiperiai, kurie skanavo aplinkinius ir buvo pasiruošę peršauti galvą tam kas kels pavojų JAM. Ištiesti raudoni kilimai prie Salės lauke JO. JAV (Jungtinių Amerikos Valstijų) prezidento Barack Obama (foto, nytymes.com), kuris savo mintyse dėliojo kalbos fragmentus, kuri turės, visam pasauliui stebint, paaiškinti gan nemenką paradoksą.
Dar visai neseniai pats JAV prezidentas pasirašė po įsakymo išsiųsti 30 000 papildomų karių ir aktyviai teisino šį savo sprendimą taikos labui. Tokiais pat veiksmais ir retorika užsiiminėjo ir buvęs JAV prezidentas George Bush. Šiek tiek skiriasi kaip pasaulis reaguoja į identiškus skirtingų JAV prezidentų veiksmus. Jei George Bush buvo apšauktas karo nusikaltėliu, tai Barack Obama jau žingsniuodamas ant jam ištiesto raudono kilimo skaičiuoją paskutines minutes iki kol jam bus įteikta Nobelio taikos premija.

Karas ir taika nebuvo vieninteliai kontrastai apie kuriuos tą vakarą galėjo galvoti JAV prezidentas. Pati Nobelio taikos premija gali sukelti dviprasmiškų jausmų. Ją įkūrė mokslininkas, kuris tapo įžymiu ir susikrovė turtus dėka dinamito išradimo, kurį dar jam esant gyvam naudojo teroristai, anarchistai, revoliucionistai kelti sumaištį ir betvarkę visuomenėje. Taigi už pasiekimus taikai visuomenės veikėjai, jų tarpe jau ir Barack Obama yra apdovanojami piniginiu prizu, kuris įsteigtas iš turtų, kuriuos atnešė išradimas tapęs įrankiu taikos griovimui. Toks kontrastas gali būti heterotopijos pavyzdžiu. Terminą sukūręs Michel Foucault jį pavartojo apibūdinti, kad kiekviena vieta gali egzistuoti tik būdama priešingybė kitai vietai. Dvi priešingybės – karas ir taika visada egzistuos ir bus pasiektos tik kartu egzistuojant ir jų priešingybėms.

Pasibaigus kviestinių operos dalininkų pasirodymui susirinkusieji Oslo miesto salėje nurimo ir laukė kol savo kalbą pradės Nobelio komiteto pirmininkas Thorbjorn Jagland. Jo kalba turėjo atremti ne ką mažesnį iššūkį – ji turėjo paaiškinti kodėl 2009 m. Nobelio taikos premiją gavo būtent JAV prezidentas Barack Obama. Prisipažinsiu, kad manęs Nobelio komiteto sprendimas ne nustebino. Priešingai visiškai juos suprantu ir neįsivaizduoju nieko kas geriau būtų tikęs šiai premijai. Tiek pats 44-as JAV prezidentas, tiek pati Nobelio taikos premija yra Utopijos, kad mes galime gyventi geriau, susikurti idealų pasaulį, kuriame nebus vietos blogiui. Thomas More savo knygoje aprašydamas Utopiją aprašę nežinomoje vietoje esančią salą, kurioje pasiektas idealus gyvenimas, sukūręs tokią utopiją jis buvo arčiausiai originalios Utopija reikšmės, kuri graikų kalba reiškia”no plae”. Arba kitaip vieta, kurioje mes nesame. Tačiau pasauliui ir žmonijai evoliucionuojant ir tobulėjant kai kurie utopijos rašytojai pastebėjo, kad mes dabar jau gyvename kažkieno kitų utopijoje. Juodaodis asmuo JAV prezidento poste yra pačios JAV praeities utopijos išsipildymas dabartiniu laiku arba tiksliau Dr. Martin Luther King Jr. laikų JAV utopija. Dr. King svajonių utopijos apie šalį, kurioje juodaodžiai yra lygus su baltaisiais korta buvo žaidžiama visą Barack Obama rinkimų kampanijos metu.
Šalis buvo pilna plakatų kur šalia Dr. King nuotraukos puikuojasi Barack Obama nuotrauka ir užrašas:”The dream comes true ” Barack Obama buvo hiperbolizuojamas kaip daugelio Amerikos utopijų, kurias gerai neįmanoma apibūdinti, bet jas vienija vienas bendras bruožas – gyvenimas tampa geresniu, išsipildymas. Neveltui Barack Obama išrinktas prezidentu buvo lyginamas su Mozė ir jam lipdoma Mesijo etiketė. Čia pat turime ir jau seniai žmonijoje egzistuojančią kitą utopiją – taiką pasaulyje. Daugeliui utopijos rašytojų taika pasaulyje yra neįmanoma ir pasiekiama tik sulaukus pasaulio pabaigos. Galima suprasti kokį sunkų darbą turi nuveikti Nobelio taikos komitetas kasmet ieškodamas kam įteikti apdovanojimą, o svarbiausia įrodydamas pasauliui, kad taika tikrai įmanoma. Tad kas daugiau tiktų įrodymui, kad utopinę pasaulio taiką įmanoma pasiekti nei nauja utopijų realizavimo ikona Barack Obama.

Savo kalboje Thorbjorn Jagland sprendimą Nobelio taikos premiją skirti Barack Obama ginė hiperbolizuodamas neužbaigtus Barack Obamos darbus kaip Guantanamo kalėjimo uždarymas, kontraversiškus sprendimus kaip Rytų Europos ginybos skydo atsisakymas. Ir iš to kylusi išvada, kad Barack Obama atvėsino temperatūra tarptautinėje politikoje prisiminus Gazos karą išvis nesuprantama. Čia pat savo kalboje Mr. Jagland tarsi atsižadėdamas minties, kad Barack Obama nuveikę reikšmingus apdovanojimui darbus pradeda teisintį idėją apdovanoti premija avansu pavadindamas tai “call to action”. Pozicija jis išsakė tikrai sklandžiai, tačiau galbūt ir pats jausdamas, kad to bus negana štikinti pasaulį savo kalbą pabiagia, bežiūrėdamas į Barack Obama, JAV prezidento jau minėtų geriausiu rinkiminiu koziriu:

When Martin Luther King, Jr., received his award, he had proclaimed his dream that “my four little children will one day live in a nation where they will not be judged by the color of their skin but by the content of their character”, but there was still a long way to go from dream to reality.
Mr. President, we are happy to see that through your presence here so much of Dr. King’s dream has come true.

.

Tuomet atėjo eilė Barack Obama kalbai. Ją jis pradėjo prisipažinimu, kad yra nevertas premijos ir visą likusią kalbą tęsę tema, kurią vėliau vakarų spauda pavadino karo gynyba. Leiskite man pabrėžti, kad jo kalba buvo išties nepaprasta, palietusi daug gilių temų ir verta perskaityti ir nagrinėti dar nekartą. Tačiau į jo kalbą kaip ir į viską šiame įraše žiūrėsiu per utopijos prizmę. Pirmiausia Barack Obama kaip tikras utopianistas dabartinį pasaulį mato netobulą ar tiksliau pasakius žiaurių ir reikalaujantį tobulinimo. Tačiau ir čia Obama susiduria su visų utopiansitų problema – kaip nustatyti ribą tarp laisvės ir pareigos. Barack Obama bando mus įtikinti, kad Antras Pasaulinis karas ir Amerikos vaidmuo jame davę mums pamoką jog jėgos įsiterpimas yra būtinas taikai. Tačiau iš antro pasaulinio karo galime pasimokyti ir kitų pamokų. Naciai kūrė savo utopiją vieno iš gyventojų sluoksnio išnaikinimo pagrindu. Barack Obama kalboje nurodė priešus teroristus, kuriuos matyt karas turėtų išnaikinti, bet galbūt naciai mus išmokė, kad taip siekti utopijos neįmanoma?
Retoriškai ši kalba buvo tobula, joje išdėstytos vertybės neginčijamos, tačiau jeigu pabandytume pamiršti FIlosofinius nukrypimus ir pradėtume bandyti išsakytas mintis taikyti praktikoje ar analizuoti jos jau panaudojimą suprastume, kad viskas tikrai daug sudėtingiau . Kaip nustatyti kada JAV gali išsikišti gindama laisves ir žmonių teises, kodėl ji tylėjo daugelio konfliktų metu? Galiausiai kalboje, kurioje Obama net kelis kartus minėjo DR. King nebuvo nieko konkretaus pasakyta apie Irako ir Afganistano atvejus.

As someone who stands here as a direct consequence of Dr. King’s life’s work

Tokia pat retorika apie karo svarbą ginant savo šalį ir kad teisybė jo pusėje galėtų pasakyti ir D.Medvedev karui su Gruzija ar Čėčenija, oi leiskite pasitaisyti – beveik tokią pat kalbą jis JAU pasakė.

Tad galbūt ir neturėdamas atsakymų į nepatogius klausimus Barack Obama atsisakė tradiciją tapusio Nobelio premijos laureato interviu CNN, savo vizitą Norvegijoje padaręs labai trumpu.
O man ligišiol neduoda ramybės klausimas ar Dr. King svajojo, kad jo vaikų vaikai gyvens šalyje valdomo Prezidento, kuris vengia televizijoms atsakyti į nepatogius klausimus.
Times žurnalas matyt yra teisus – karas Irake ir Afganistane nebėra buvusios kadencijos palikimas, nuo šiol tai Obamos karas.

Dabar metas būtų persikelti į kitą vietą – klimato atšilimo konferenciją Kopenhagoje. Nobelio taikos premijos įteikimas savaime veda į šią temą, nes ir pats klimato atšilimas buvo paminėtas abiejuose kalbose. Tiek klimato atšilimas, tiek ir Barack Obama utopija negali egzistuoti vieni be kitų kaip balta be juodos. Su vienu žmonija kuria vizijas į geresnį pasaulį, su kitu kalba apie neišvengiamą pražūtį.
Pirmiausia kas man šauna į galvą prakalbus apie klimato atšilimą tai Anthony Trollope dar XIX a. suformuota tezė, kad Dievas yra miręs. Mūsų mintyse ir pasaulio vaizduotėje Dievui nebeliko vietos, o išnaikinus jį iš mūsų gyvenimo mes į savo rankas perėmėm viso pasaulio kontrolę. Dabar jau mes turime galią sunaikinti visą pasaulį. Įdomu pastebėti, kad šalyse kur religija dar vaidina svarbų vaidmenį klimato pokyčiai ir iliuzija į pasaulio pabaigą kultas nėra įsitvirtinęs taip kaip vakarų šalyse, kur Dievas jau seniai miręs.

Klimato pokyčių teorijai nėra taip lengva rasti atitikmenį tarp utopijų. Pirmiausia žinoma kas šauna į galvą tai, kad tai yra Apokalipses pavyzdys. Kaip ir pastarosios krypties rašytojai, klimato pokyčio aktyvistai kalba apie pasaulio pasaulyje greitai įvyksiančią globalią tragediją, kurią sunkiu konkrečiai apibūdinti, bet ji paišoma baisiausiomis spalvomis. Kopenhagos konferencija buvo pradėta filmuku visus turinčiu nugąsdinti – mergaitė pabunda tarp smėlio ir išdžiuvusiame pasaulyje.

Kaip ir visi apokalipsė rašytojai, kad ir Marksas, klimato pokyčių aktyvistai, na bent jau kai kurie, tiki, kad tas pokytis pasauliui yra privalomas ir mes nieko negalime pakeisti, kad jis neįvyktų.

Tačiau pati Kopenhagos konferencija prieštarauja šiam apokalipsių bruožui tarsi savaime sakydama jog dar kažką pakeisti galima, taigi visiškai prie apokalipsių klimato pokyčių negalime jos priskirti.

Teorija turi ir arkadijos bruožų, nes kaip ir Arkadijos filosofai klimato pokyčio aktyvistai tikina, kad technologijų tobulėjimas tik padarė žalos pasauliui ir privalome grįžti atgal į gamtą.

Vis dėlto geriausiai šių dienų tendencijas kalbant apie klimato pokyčių teoriją paaiškina sugretinimas su teologija. Nes kaip ir gerais biblijos laikas mes žinome, kad artėja pasaulio pabaiga ir lig iš naujos Mozės gauname dešimt Dievo įsakymų, kurių laikantis galime išvengti pasaulio pabaigos. O svarbiausia, kad kaip ir religijoje klimato pokyčių teorijoje varomoji jėga yra baimė..

Tai, kad Klimato pokyčių teorijos nereikia ir net neįmanoma nagrinėti moksliškai, pastebėjo ir Martin Cohen labai taikliame straipsnyje “Beyond debate?”, kurį praėjusią savaitę publikavo Times Higher Education žurnalas

Mokslo natūralus bruožas yra abejoti, tačiau abejoti klymato pokyčių teorija neleidžiama. Priešingai, bet kokios abejonės ja prilygsta šventvagystei. Tačiau jeigu vis dėlto išdrįstam pasidomėti labiau ir ieškoti mokslo šioje teorijoje randame, kad vis dar nėra pakankamai įrodymų iškeltai teorijai. Vien graudžiai juokinga matyti kaip žiniasklaidoje ir politikoje terminą klimato atšilimas pakeitė terminas klimato pokyčiai, nes pirmasis terminas gan ženkliai lenkėsi su realybe.
Žaidimai įvairiais netiksliais grafikais, neužbaigti tyrimai, tikrai mokslas negali padėti Klimato pokyčių aktyvistams pagrįsti savo “call to action” Tada prasideda manipuliacija įvairiomis nuotraukomis siejant baimę planetoje.
To pavyzdys yra Al Gore filmas, kuriame nėra nieko daugiau kaip tik melo ir neteisingų faktų, bei manipuliacijų žmonių jausmais.
Tą Al Gore daro ir su poliarinėmis meškomis, kurios tapo klimato pokyčių simboliu, o tiksliau su viena nuotrauka kuriose jos užfiksuotos. Ją matote viršuje šio straipsnio. Ją Al Gore rodo norėdamas įrodyti, kad dėl klimato atšilimo tirpsta lediniai ir tai sukelia pavojų planetos gyvūnams, kaip šioms nuotraukoje užfiksuotoms poliarinėms meškoms, kurios pagal Al Gore neteko savo namų.
Tačiau šios nuotraukos autorė biologijos studentė Amanda Byrd buvo pasakiusi, kad tuo metu kai buvo daryta nuotrauka poliarinėms meškoms negrėse joks pavojus.
Tie ledai tebuvo laikina žaidimo aikštelė meškoms jos lengvai galėjo pasiekti saugią sausumą.
Tokių tyčinių faktų iškraipymų yra pilnas žodį tiesa savo pavadinime turėjęs Al Gore filmas.
Jau anksčiau minėtame straipsnyje Martin Cohen bando ieškoti atsakymo į tai kodėl žmonės taip lengvai patikėjo klimato atšilimo aktyvistais kaltindamas dėl to bandos jausmą ir randa daug panašių istorijų naujo amžiaus istorijoje, bei galiausiai apie visą susidariusią situaciją padaro griežtas išvadas:

Today, global-warming “deniers” have all been told they must fall into line with “the science”. But this is not science, this is propaganda And we are not being asked to be more rational but to suspend our own judgment completely. That, not “runaway climate change”, is the most dangerous threat to the world today.

Tačiau man klimato atšilimo teorija puikiai derinasi su jau anksčiau aptarta tema – utopijos kūrimu žemėje. Pasaulio istorija nedulkėja bibliotekoje, o kartojasi kasdienybėje. Mes ir vėl kuriame savus dievus ir pasaulio pabaigas, o visos žmonijos gyvenimas varomas tais pačiais dviem jausmais – viltimi ir baimė.

Aišku, kad Rusiją. Tačiau tai dar nereiškia, kad visai nemyli ir Lietuvos. Platoniškai ar kitaip – myli, bet NATO man vis dar lieka vadovaujama vienos šalies ir jos vadovo, šį karta jis yra B. Obama, kuris jau gerą laiką yra iki ausų įsimylėjęs Rusiją, kurią visaip vilioja ir į pasimatymą pasikviest bando. Bet viskas nuo pradžių.

NATO ir Rusijos bendradarbiavimas užšalo rugpjūtį, per Gruzijos karą. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Na tarkim, kad ir šeimininkas Baltosiose rūmuose. Amerikos prezidentu tapo ne griežtas respublikonas McCain, kuris per Gruzijis- Rusijos karą, dar labiau už Bush’ą ėdė rusus, kuriems norėjo atrėžti gyvą odą už šį karą, bet geraširdis B.Obama, kuris per tą karą buvo atostogose Havajuose ir tik leptelėjo kažką, niekas nebe pamena ką, bet suprask jis mane, kad nevisai gražiai Rusai pasielgė.

Kaip ir reikėjo tikėtis, net B. Obamos išrinkimas nepakeitė to, kad Amerika užsienio politikos reikaluose ir toliau rūpinasi tik savo pačios interesais. O čia svarbi problema Obamai yra Iranas su savo branduoliniais planais. McCain’as netyčia buvo leptelėjęs, kas subombarduos nafik visą tą Iraną. B.Obama užtai nusprendė ieškoti labiau diplomatinio būdo – jis paprašė Rusijos bendradarbiauti siekiant nuginkluoti Iraną. O Rusija, jei norėtų galėtų tai padaryti – juk kam čia paslaptis, kad jie ir teikia visas medžiagas Iranui.

Kad suviliotų Rusiją bendradarbiavimui, B. Obama žada labai daug – net atsisakyti priešraketinio skydo Europoje. Tų pačių, kurių įvedimui tiek stengėsi Lenkijos ir Čekijos politikai. Taip pat B.Obama nebenori kalbėti apie greitos Ukrainos narystes NATO. Ir jis visai nepaiso, kad Rusija tik telkia ginkluotę sienoje, dislokuoja puoliamasias raketas, atsisako nusiginklavimo sutarčių. Amerika nuolaidžiauja Rusijai ir toliau bandys ją suvilioti, tam ir reikėjo atnaujinti NATO ir Rusijos santykius.

Dar prieš išvykdama į Briuselyje vyksiantį NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą, kuris turės spręsti šį klausimą, H. Clinton žurnalistams pasakojo, kaip svarbu atnaujinti ir gerinti santykius su Rusija. Akivaizdu, kad tai buvo jos tikslas.

Tačiau vakar vykusiame susitikime H.Clinton susidūrė su prieštaraujančiais šiam žingsniui, tarr kurių irjų mūsų ministras V. Ušackas. Tikrai gerbiu jį už šį žingsnį. Pirma, jis parodė, kad mūsų parama Gruzijai yra tikra ir mes sąjungininkų nepamirštame. Antra, jis tikrai išsakė logišką poziciją – santykiai su Rusija nutraukti dėl jos neteisėtų veiksmų Gruzijoje ir Rusija nevykdo savo pasižadėjimų dėl kairų išvedimų, karinių bazių…

Lietuva turėjo veto teisę, kuri būtų neleidusi atnaujinti santykių su Rusija, bet V. Ušackas ją nepasinaudojo. Puikiai ji suprantu ir įsivaizduoju ką Amerikos lobistai galėjo jam pasakyti. Amerikai dabar taip svarbi Rusija, kad toks mūsų išsišokimas būtų mums brangiai kainavęs, net šimtas Gvantanamo kalėjimų Lietuvoje nebūtų atpirkęs kaltes.

Ir vakar Gruzija, buvusi tokia aktyvi Amerikos sąjungininkė, tiek daug iš jos tikėjusi, patyrė pralaimėjimą. Nes, kai Obama per inauguraciją kalbėjo apie viso pasaulio taiką, žinojo, kad visas pasaulis tėra viena Amerika.

Britanijos užsienio sekretorius David Miliband BBC naujienoms sakė, kad Gruzijos reikalai nebus užmiršti. Absurdiška tai girdėti ,H. Clinton pareiškimo apie naują šviežią startą su Rusija, kontekste.

Tačiau skaudžiausia mums tai, kad vakar pralaimėjo ir Lietuva. Mes sugebėjome tiktai papurkštauti arba tapti tai šunimis, kurie loja, kai karavanas juda. Tai suteikė proga D. Rogozinui pašiepti Lietuvą, kuriai atseit nesikišti į suaugusiųjų žaidimą. Skaudu, bet tiesos jo žodžiuose yra.

Draugų Respublikonų nebeliko. Sveiki, atvykę į B. Obamos pasaulį, kuriame jeigu Amerikai reiks rinktis tarp Rusijos ir Lietuvos, ką ten – jei tarp Rusijos ir posovietinių Rytų Europos valstybių, ji pasirinks Rusiją.

Beliko palaukti, kiek dar toliau nusirenginės B.Obama ir ar toliau jis nepaisys Rusijos ginklavimosi, ar visa tai padės nuraminti Iraną? Sužinosime dar negreitai, bet aš jau dabar noriu apsigyventi bunkeryje.

Paskaitymui:
Nytimes: Clinton Wants to Include Iran in Afghan Talks
BBC: Nato woos Russia on Afghanistan
Balsas.lt: Ar B. Obama išduos sąjungininkus Vidurio ir Rytų Europoje?

Blogosfera apie tai:

Politologas.lt: Obamiškos užsienio politikos ypatumai