Churchill.lt

Ne už ką pasaulyje, šiuo metu, nenorėčiau būti Čekijos prezidentu Vaclovu Klaus. Kalbama, kad net konservatorių partijos lyderis David Cameronas skambino pastarajam prašydamas ko ilgiau uždelsti Lisabonos sutarties ratifikavimą. To jo prašė ir kiti visoje Europoje ar pačioje Čekijoje gyvenantis Euroskeptikai. Tačiau parama Klausui nė iš tolo neprilygsta spaudimui, kurį jis patyria iš ES autoritetų. Klauso pozicija politiškai jau nieko nebelemia po Airijos spalio 2 dieną surengto referendumo kai šios šalies gyventojai pritarė Lisabonos sutarčiai. Ir bijau, kad čia atsakymo į klausimą kodėl airiai pritarė sutarčiai reikia ieškoti ne sutartyje, o pačiame Europos sąjungos projekte.

foto – 15 min.lt

Šiuo metu aršiai yra diskutuojamas klausimas ar apskritai Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas yra demokratiškas. Kodėl arijos gyventojai vėl turėjo balsuoti dėl beveik nepasikeitusios sutarties? Ar demokratija yra kai gaunamas valdžios norimas rezultatas? Euroskeptikai už Airijos ribų dar labiau puola vietinės vyriausybes prašymais ir jų šalyje rengti referendumus. Tačiau tik viena Arija rengė referendumą, visos kitos ES šalys šią sutartį nusprendė ratifikuoti šalies parlamentuose. Proeuropiečiai tokį ES valstybių sprendimą gina argumentu, kad parlamentarai yra žmonių išrinkti atstovai, tad ratifikavimas buvo demokratiškas. O beto 400 psl tarptautinė sutartis tikrai yra sudėtinga, tad referendumas atrodo kvaila idėja. Prisiekiu Dievu, tikrai pritarčiau šiai nuomonei ir tokiam sutarties ratifikavimui jei ne keli faktai. Pirma tai, kad Lisabonos sutartis yra praktiškai nepakeista Europos Konstitucijos projektas, kuriam Prancūzijos ir Olandijos gyventojai referendumo būdu jau buvo pasakė Ne. Tad vietoje naujos Konstitucijos kūrimo Europos galingieji tiesiog nusprendė nepakeisti sutartį ir joje Prancūzijos ir Olandijos gyventojams nepatikusius punktus (pvz. slaptus tarybos posėdžius) ir ratifikuoti sutartį apeinant visuomenę.
Antras gal ir svarbesnis faktas yra ES projekto atitolimas nuo paprastų žmonių. Ši problema iškelią svarbų klausimą – ar ES projektas yra kuriamas piliečių ir jiems reikalingas ar tai tik dirbtinės biurokratijos kūrinys. Geras pavyzdys yra Europos parlamento legitimumas. Ar tikrai pvz. Lietuvos atstovai Europos parlamente gali save laikyti teisėtais atstovais jeigu juos išrinko tiktai 17 % rinkėjų. Juk net 83 % rinkėjų parodė, kad jiems EP yra nereikalinga institucija. Tad ar teisėtas ir demokratiškas yra jų atstovų ratifikavimas sutarties kuri padidina jų rinkėjams nereikalingo EP galias?
Net jeigu manysite, kad viskas teisėta ir pastarieji sakiniai tik interpretacijos, tai negalite nesutikti su teiginiu, kad ES yra gilioje informacinėje krizėje, kai ES piliečiams neįdomu kas dedasi pačioje ES, o juos sudominti darosi vis sunkiau. Net apie ES rašyti nusprendęs Euroblogas nekarto per savo visą gyvavimą neparašė apie ES reformuojančią sutartį ir jei ne BNS pastangos kažin ar Lietuvos žiniasklaida būtų tuo susidomėjusi. EP rinkimų mažas aktyvumas yra vienas iš šios krizės padarinių. Tad leisti patiems piliečiams nuspręsti dėl ES projekto ateities būtų buvęs didelis iššūkis ES, parodysiantis ant kiek projektas yra subrendęs.

Tie patys debatai Airijoje parodę tą pačią informacijos krizę kai labiausiai diskusijose buvo aptarinėjami vietiniai šalies interesai. Visos bendrijos reikalai piliečiams tiesiog neįdomūs.

Be viso to Airijos referendumas man buvo įdomus ir dėl kito aspekto. Maža šalis ir jos rinkėjai nesudarė net 0,1 % viso ES piliečių skaičiaus sugebėjo sukelti krizę ES, atsidurti centre ir galiausiai tartį lemiamą žodį amžiams visą Europą pakeičiančiai sutarčiai. Tikras paradoksas, nes ES jau seniai svarbiausius žodį taria trys didžiausios šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija. Priėmus Lisabonos sutartį išliks aukščiausio sąjungos organo – tarybos balsavimo pagrindas pagal populiaciją (Qualified Majority Voting), kiekvienam sprendimui turės pritarti 55% šalių ir 65% populiacijos. Arba kitaip tariant nė vienas sprendimas taryboje negalės būti priimtas be vienos iš jau minėtų trijų šalių pritarimo. Tuo pačiu nebeliks rotacinio pirmininkavimo sąjungai. Jį pakeis ES prezidento postas. O prezidentą rinks tarybą, pagal jau minėtą Qualified Majority Voting sistemą. Mažosios šalys visiškai pamirštos. Buvo tikrai šlykštu spalio 2 d. matyti laikraščių pirmuose puslapiuose straipsnius, kad buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blair yra realiausias kandidatas tapti pirmuoju Europos prezidentu. Airijos gyventojai dar nenubalsavo ar pritaria sutarčiai, o didysis ES trejetas jau pešasi dėl naujo prezidento posto. Giliai širdyje vien tik dėl tokios nelygybės ir absurdo norėjau, kad Airija antrą kartą trenktų antausį ES, bet tuo pačiu, dar net nepaskelbus rezultatus, žinojau, kad Airija pritars sutarčiai.

Bet prieš atsakant į klausimą – kodėl Airija pritarė sutarčiai, pirmiau reiktų atsakyti – kodėl šalys apskritai nusprendžia prisijungti prie ES.

Kai ES projektas tik prasidėjo jis turėjo aiškų tikslą – jokio karo Europoje. Na dar Prancūzai norėjo duoti antausį Maršalo planui. Ir tikslas tikrai pasiektas – per paskutinius 50 metų Europoje nebuvo didesnio karo. Tačiau dabar ES projektas neturi savo galutinio tikslo, kuriuo mes siekiam. Mes tik periodiškai didinam ir didinam ES institucijų galias, tačiau nežinome kur tai mus nuves. O kartu su ES stiprėjimu ir panašėjimu į valstybę iškyla identiteto klausimas. Ko save laikote Europos ar Lietuvos piliečiu? Pirmasis atsakymas būtų teisingas. Tad kyla klausimas kas priverčia valstybes atsisakyti savo nacionalinio identiteto ir integruotis į ES? Ir atsakymas paprastas – pinigai. Būtent jie buvo priminti ir akcentuoti Airijai po pirmojo referendumo, kai jie nepritarė sutarčiai. Airija yra viena iš daugiausiai ES subsidijuotų valstybių. Vos įstojusi į ES Airija buvo begalo skurdi, bet dėka ES subsidijų, dar prieš krizę buvo viena iš turtingiausių ES šalių. Tai proeuropiečiai minėjo kaip argumentą kodėl Airija negali nepritarti sutarčiai. O ir krizė atėjo ratifikavimo kelyje pačiu laiku. Bedarbystės ir smunkančios ekonomikos išvarginti airijos gyventojai nelabai beturėjo noro pyktis su ES.

Tai galėjau parašyti ir pradžioje, bet būtinai norėjau paminėti matomas ES projekto problemas, nes po sutarties ratifikavimo jos vėl bus pamirštos. O nesprendžiamos jos tik dides ir dides, kartu didėjant ir jų daromai žalai.

Lisabonos sutartis nėra galutinis ES tikslas. Vėliau ES reikės daugiau ir daugiau galių. Ir bet kokie priešinimaisi sulauks tik dar didesnio spaudimo.

Atrodytų, kad kurdami ES mes tarsi lipame kopėčiomis – vis aukščiau ir aukščiau, nežinome kur, bet lipame ir tik kai užlipsime galėsime apsižvalgyti, tačiau vaizdas kurį tuomet pamatysime gali mums ir nepatikti …

P.S. jeigu jums patinka šio blogo įrašai ir esate Facebook narys, tuomet kviečių jus prisijungti prie blogo puslapio Facebooke, kuris padės lengviau sekti blogo atnaujinimus. Dėkui