Apskritai aš pats taip pat laikausi nuomonės, kad kalbant dažnai yra perdedama. Panašiai, kaip South Park’o vienoj serijoj sakė “They’re doing the right thing for the wrong reasons and we’re doing the wrong thing for the right reasons”. Ir čia žmonės siekia lyg ir teisingo elgesio, dėl visai neteisingų priežasčių. Nesename National Geographic numeryje rašė apie tai, kaip JAV buvo įkūrinėjami nacionaliniai parkai ir apie konkretų parką, kuriame dėl žmogaus poreikio viską išsaugoti ir išlaikyti “taip, kaip buvo” išmirė beveik visa gyvybė. Ir tik leidus viskam vykti sava vaga – viskas vėl atsigavo. Natūralūs procesai yra ne mūsų galioje.

Man labai patiko Michael Crichton’o knyga “Baimės būsena”: http://www.crichton-official.com/books-stateoffear-plot.html. Joje ir kalbama apie tai, kaip iš globalinio atšilimo padaromas kažkam naudingas fenomenas. Knyga remiasi publikuotų mokslinių straipsnių duomenimis (visur pateikiamos išnašos į konkrečius straipsnius). Viena įdomiausių minčių man buvo tai, kad griuvus Berlyno sienai JAV gyventojams baigėsi šaltasis karas ir nebeliko didžiausio priešo ir pagrindinio baimės objekto – komunistų. Kurį laiką po to buvo ramu – visas pasaulis buvo draugai, su visais santykiai tik gerėjo. Tačiau tokia būsena yra neparanki valdžiai, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį – sargo prieš blogį. Tad reikėjo sukurti kitus priešus (nes kaip kitaip suvaldysi masę?) – terorizmą, epidemijas, klimato kaitą. Autorius aiškiai nurodo, kad jokių ženklių pokyčių čia jau kurį laiką nėra, bet kalbama tik dabar. Nes bijantis žmogus yra paklusnus žmogus. O paklusnus žmogus yra geriau nei mąstantis, ar ne?

Paskaitykit ir Crichton kalbą apie globalinį atšilimą čia: http://www.crichton-official.com/speech-ourenvironmentalfuture.html.