Churchill.lt

2008 metų sausio 8 d. Lietuvoje vyravo šalti orai, siekę minus 14 laipsnių. Iš savo rezidencijos į Daukanto aikštę atvykęs prezidentas Valdas Adamkus neturėjo daug darbo – 18 valandą jo laukė konkurso “Padovanok Lietuvai viziją“ apdovanojimų vakaras. Tačiau prieš išvykstant ten, jis skubėjo paruošti jam svarbų viešą pranešimą, sveikinantį M. Saakašvilį su pergalę pirmalaikiuose Gruzijos prezidento rinkimuose. Galiausiai šis darbas buvo baigtas ir visa Lietuvos žiniasklaida jau galėjo išplatinti V.Adamkaus žodžius – “Gruzija dar kartą įrodė, jog demokratijos idealai šioje šalyje yra tvirti”.
Praėjus kelioms dienoms parlamentarą J.Karosą kamuoja svarbus klausimas. Stebėjęs rinkimus, tuometinis užsienio reikalų komiteto pirmininkas turėjo kitokią nuomonę. Dabar jis deleguotas dalyvauti Saakašvilio inauguraciniame renginyje. Vis dėlto radęs savyje ryžto J.Karosas sukritikuoja Gruzijos prezidento rinkimus, nes -” buvo užblokuotas opozicijos išėjimas į viešąją erdvę”.
Prieš tai lapkritį tūkstančiai protestuotojų išėjo į gatves protestuodami prieš prezidento M.Saakašvilio nedemokratinį valdymą. Į šią taikią demonstraciją tada jau dabar perrinktas prezidentas atsakė ašarinėmis dujomis ir guminėmis lazdomis, kurios sunkiai sužalojo per 100 protestuotojų.Vakarai tai pasmerkė kaip nedemokratinį žingsnį, M.Sakaašvilis, kad sutramdytų protestuotojus turėjo įvesti šalyje nepaprastą padėtį, visko pasekmė ir buvo pirmalaikiai rinkimai. Nepriklausomi ES siųsti stebėtojai šiuos rinkimus pavadino demokratiniais, bet su išlygomis dėl vistiek buvusių pažeidimų. V.Adamkus apie tai žinojo.

2008 m. sausio mėn. Gruzijoje buvo kur kas šalčiau nei Lietuvoje. Kažin ar V.Adamkaus žodžius apie apgintus demokratijos idealus tąkart girdėjo Levanas Gačečiladzė, tačiau ne mūsų prezidento pozicija tąkart jam rūpėjo. Po kelių minučių jis sakys kalbą prieš dešimt tūkstantinę minią, kuri skanduoja jo vardą. Tris kar didesnė minia buvo susirinkusi ir prieš kelias savaitės, tuomet Levanas dar buvo 9 opozicinių partijų iškeltas kandidatas prezidento rinkimuose, pagrindinis M.Sakaašvilio konkurentas. Dabar jis vieningai su minia pareiškia, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir jie protestuos kiekvieną dieną, kol neįvyks nauji rinkimai. Protestuotojai jau greitai nebesirinko, tačiau opoziciją pralaimėjo tik mūšį – vidiniam Gruzijos karui tarp Sakaašvilio ir opozicijos bus lemta tęstis toliau.
2009 m. kovo 23 d. Buvusi parlamento pirmininkė, nauja opozicijos lyderė Nino Burdžanadzė, įnirtingai ruošiasi balandžio 9 dieną rengiam naujai milžiniškai protesto akcijai prieš buvusį savo bendražygį rožių revoliucijoje M. Sakaašvilį. Ji neabejoja pergale, jau pareiškusi jog jam liko nebeilgai valdyti, tačiau netikėtai ją pasiekia žinia, kad vienas iš opozicinės partijos narių yra suimtas, vėliau paaiškėja, kad išviso yra suimti 10 jos bendražygių – jie apkaltinti neteisėtų ginklų laikymu. Jos vyrą pasiekia žinia, kad jam reikia palikti šalį. Tačiau tai neįbaugina N.Burdžanadzės. Kam lemta įvykti, tas turi įvykti.

2009 m. balandžio 9 d. 60 000, reuters skaičiavimais. protestuotojų apsupo parlamentą, kuris turėjo užsidaryti, vėliau prezidento rūmai, jie patiekia ultimatumą – per 24 valandas M.Sakaašvilis turi atsistatydinti.
2009 m. balandžio 10 d. M.Sakaašvilis neatsistatydina. Protestuotojai imasi radikalių veiksmų – blokuoja kelius.

Nors ir nepaklusnubūdų, bet protestuotojai išsako ir tiesą:
M.Sakaašvilis keitė konstituciją ir beveik panaikino sau teisinę atsakomybę, kaip prezidentas įgavo nedemorkatiškų, autoritariniam valdymui lygių teisių
vienintelė buvusi nepriklausoma televizija nebeveikia, opozicija prarado paskutinius visuomenės informavimo kanalus
M.Sakaašvilis kaltas dėl Gruzijos-Rusijos karo, tą greitu metu turėtu patvirtinti ir nepriklausomi ES stebėtojai.

Galbūt toks, opozicijos teigimu – diktatūrinis, M.Sakaašvilio valdymas ir privertė imtis tokių radikalių veiksmų ir net atsisakyti veltis į bet kokius dialogus su vyriausybė.

Tačiau M.Sakaašvilis išmoko savo pamoką – šį kartą nebuvo naudota jokių ašarinių dujų ir lazdų, protestuotojams leista mitinguoti. Būtent tai ir buvo M.Sakašvilio svarbiausias argumentas norint įtikinti pasaulį, kad demokratija Gruzijoje egzistuoja, bei atsakant į opozicijos kritiką.
Na ne visai visas pamokas Miša išmoko, absurdiška propaganda savo kritikų atžvilgiu jis vis dar mėgsta.

Newsweek patalpintame interviu M.Sakaašvilis prašo vakarų pagalbos kovai prieš savo tautiečių kritiką. Na kai valdai šalį, kuri vakarams yra naftos koridorius gal ir galima švaistytis tokiais prašymais. Interviu Gruzijos prezidentas iš pradžių savo opozicijos rėmėjus įvardina, kaip buvusius korumpuotus pareigūnus, kuriuos jis atleido nes jie buvo korumpuoti ir dabar jie keršydami nori jo atleidimo. Vėliau dar prisimena, kad visi jie yra finansuojami milijonierių Rusų oligarchų ir jis net turi slaptus dokumentus tai įrodančius, bet dabar negali jos viešinti.
Beje ar sakiau, kad aš turiu slaptus dokumentus įrodančius, kad Račas kritikuoja mūsų vyriausybę, nes yra remiamas rusų oligarchų? Dabar tik negaliu viešinti tų dokumentų. Ei, ką M.Sakašviliui galima, o man ne?

Vien tokie M. Sakaašvilio pareiškimai puikiai parodo kokai ten demokratija.

2009 m. balandžio 14 d. tik 4 tūkstančiai protestuotojų susirinko Gruzijos sostinėje reikalauti M.Sakaašvilio atsistatydinimo.

Akivaizdu kel idalykai:
Opozicijai vėl neradus vieningo lyderio dar kartą nepavyko nuversti M.Sakaašvilio. Tačiau jiems pavyko visam pasauliui prabilti apie savo šalies demokratijos problemas.

Opozicinė jėga vis didėja, M. Sakaašviliui tikrai dega užpakalis ar ilgai jis ištemps? Aišku, kad protestai vėl pasikartos.

Tačiau man įdomiausia visoje šitoje istorijoje ką galvoja visai kitas asmuo.
Dabartis. Čekija. Vasariškas oras, čia vieši LR. prezidentas Valdas Adamkus. Ar jis vis dar galvoja, kad Gruzijoje yra tvirti demokratijos idealai? Galvą guldau, kad taip…