Churchill.lt

Kaip žinia D.Grybauskaitė nepritarė V.Baliukonio paskyrimui dirbti ambasadoriumi Ispanijoje, kaip prieš tai tam pritarė visi kas tik gali Lietuvoje ir Ispanijoje. O tai sukėlė šurmulį. Nebūčiau į tai atkreipęs dėmesį, jei ne metų Lietuvos tinklaraštininko p. Artūro Račo išsakytas požiūris įraše “Į ką spjaudo D.Grybauskaitė: apie prezidentės vaidmenį užsienio politikoje“. Savam bloge kolegai ir norėjau atsakyti šioje istorijoje man nesuprastas vietas. Bet pradžiai norėčiau įspėti, kad esu atitolęs nuo tų lietuviškų konspiracinių, karšto komentaro vertų, teorijų apie klanus grėsmes nacionaliniam saugumui ir t.t. Tad komentuosiu tik matomus ir akivaizdžius faktus.

Pirma tai mes turime Ispanijos šalį, kurioje legaliai ar nelegaliai dirba didžiulė dalis Lietuvos emigrantų. Ir čia jie susiduria su didelėmis problemomis. Tačiau iškarto ir pamirškime juos, nes vietinių lietuvių, su kuriais turės dirbti naujas ambasadorius, interesai skandale mažiausiai aptariami.

Čia turim ir LR respublikos vadovą – D.Grybauskaitę. P. Artūras Račas teisingai pastebi, kad pagal konstituciją ji turi pilną teisę nepritarti ambasadoriaus skyrimui. Niekas jos tikrai neįpareigoja automatiškai pritarti URM ar UR komitetui. Tačiau kaip politikė ar kaip kandidatė į šalies moralinius autoritetus jį yra įpareigota bent paaiškinti visuomenei ir savo rinkėjams Ispanijoje kodėl taip pasielgė. To labiau, kad prezidentė pareiškė, kad diplomato neskirs netik ambasadoriumi Ispanijoje, bet apskritai į jokias kitas pareigas. Ir štai jos viešai išplatintas paaiškinimas:

“Aš šio žmogaus tikrai niekur nesiruošiu skirti todėl, kad pažįstu jį ir turėjau su juo kontaktų kaip komisarė penkerius metus, ir aš tikrai tokio žmogaus neskirsiu iš savo asmeninio patyrimo”

KPŠ? nė vieno tikro argumento. Kas slypi po tais žodžiais “asmeninio patyrimo” Galėjo ir plačiau paaiškinti prezidentė, na pavyzdžiui – ” man būnant komisare V. Baliukonis pakvietę manę išgerti kavos, bet už kavą nesumokėjo ir pabėgo. Todėl jo niekada neskirsiu jokiom pareigom”

Gali būti, kad tikra problema čia yra ne V.Baliukonio skyrimas, o kažkieno savo pareigų pervertinimas įsivaizduojant jau esant diktatorium/ šventajam ar kam nors kitam kurio žodis lemiamas ir nereikalaujantis pasiaiškinimo. Tuo pačiu jei tikrai asmeniniai reikalai neleidžia skirti V. Baliukonio ambasadoriumi, kažkam reiktų atskirtį viešą pareigą – Lietuvos užsienio politikos formavimą nuo asmeninių reikalų.

Tačiau p. Artūrui Račui tai neužkliuvo, priešingai jis net pats už prezidentę parašo argumentus, cituoju: “D.Grybauskaitė, mano supratimu, duoda visiems suprasti, kad vien tik geros pažintys ir draugystė su reikiamais asmenimis ambasadoriaus posto anaiptol negarantuoja.”

Kitaip tariant viešas kaltinimas, kad V. Ušackas, Užsienio reikalų ministerija ir vyriausybė užsiima korupcija. Kokių žmonių pažintys ar ką nors konkrečiau geriausias Lietuvos naujas tinklaraštininkas nekomentuoja. Tačiau to buvo gana, kad jo skaitytojai ir istoriją besidominti visuomenė pamirštų prezidentės argumentacijos stoką ir sukurtų naują versiją – D.Grybauskaitė kovoja su V.Adamkaus klanu ir įsisenėjusią sistemą. Ir taip staiga D.Grybauskaitė laimi net palankumo ir reitingų augimo. Kas tapo gera viešųjų ryšių akcija, bet jeigu vien dėl reitingų ir šou Prezidentė aukojo diplomato karjerą, tai tai yra ne ką geriau nei versija dėl asmeninių santykių su V.Baliukoniu aiškinimosis.

Pirmiausia tai gerbiamieji, susimildami – kokie dar klanai? Ar Lietuvoje yra įregistruota įmonė, akcinė bendrovė, viešoji įstaiga – “Adamkaus klanas West side” Kas jos nariai, kokie jo tikslai, ką jie daro ir t.t. niekas negalėtų nei įrodyti nei pasakyti, nes na tai tik kažkokia migla.
Tuo tarpu pasakysiu kas tikra – V.Baliukonio patirtis. Nuo 2000 m. rudens, jis ėjo Lietuvos generalinio konsulo Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) pareigas, vėliau paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu mūsų šalies ambasadoje Argentinoje ir tapo aukščiausio rango Lietuvos diplomatu, dirbančiu šioje šalyje. Nuo 2004 m. V.Adamkaus patarėjas užsienio reikalais (BNS) O tai ir rimtas argumentas, kad jis kylo karjeros laiptais ir vertas paskyrimo (na nebent nuo šiol Ambasadoriais neskirsime visų kas tik dirbo su V. Adamkumi).

Jeigu prezidentė tikrai kovoja prieš kažkokią klano tvarką skirti savus ambasadorius, tai ji tą galėjo padaryti ir profesonaliau. Na tarkime viešai paskelbti tvarką, kad nuo šiol ambasadoriais bus skiriami tik tiek ir panašiai patirties diplomatinėje karjeroje turintys asmenys ir pan. Tačiau to ji nepadarė, o tai leidžia manyti, kad Simas komentavęs racas.lt spėjo teisingą versiją – prezidentė tiesiog nori į Ispanijos ambasadoriaus postą skirti savą žmogų. Ir visai nesvarbu, kad jis gal turės mažesnę diplomatinę patirtį nei V.Baliukonis. Svarbiausia, kad jis kažkada pavaišino dar komisarę D.Grybauskaitę kava ir už ją užmokėjo.

Čia kaip ir norėjau įrašą pabaigti, bet ir p. A.Račas savajame nebaigė, pakomentavęs naują Lietuvos užsienio politikos kryptį. Norėčiau kontraargumentuoti ir tai.

Dėl D.Grybauskaitės sulyginimo su B.Obama – antrą kartą susimildami baikime lyginti Lietuvą su Ameriką, nieko tarp mūsų nėra bendra ir B.Obama savo politika veikla ir viskuo kitko yra tiek panašus į D.Grybauskaitę kiek mano šukuosena į Račo plikę. Nežinau ar p. Artūras domisi Obamos veiklą, bet galėčiau paimti, kad ir paprastą pavyzdį – visus Iždo darbuotojus B.Obama paskyrę tuos pačius kurie dirbo per G.Bušo kadenciją ir irgi prisidėjo prie krizės. B.Obama politika tokia – jie privalo pasimokyti iš savo klaidų ir jas ištaisyti.

Na ir pabaigai – Lietuvos santykių su Gruzija pasikeitimas. Jie labai nudžiugino racas.lt autorių. Gal ir staigmena, bet mano nuomonė vėl nesutapo. Kad ir kokia demokratija Gruzijoje buvo, Lietuva šiai šaliai davė didžiulius pažadus ir palaikymą, kas mus įpareigoja taip lengvai vien tik su nauju prezidentu nenusigręžti nuo jų.
O to labiau žinant kokie tie nauji D.Grybauskaitės draugai – Baltarusija su A.Lukašenka priešakyje, draugystė visiškai užsimerkiant prieš žmogaus teisių pažeidimus toje šalyje. Tokia nauja prezidentes užsienio politika net privertė Baltarusijos laisvąjį teatrą griebtis protesto akcijos:

Ką reiškia ant marškinėlių užrašas “Fuck real politique” gali perskaityti geopolitika.lt straipsnyje Ir jeigu toks D.Grybauskaitės burkavimas su Baltarusija tęsis aš irgi prisidėsiu prie protesto akcijos. Tik gal užrašą ant marškinėlių reiktų pakeisti į “Fuck President”

Ne už ką pasaulyje, šiuo metu, nenorėčiau būti Čekijos prezidentu Vaclovu Klaus. Kalbama, kad net konservatorių partijos lyderis David Cameronas skambino pastarajam prašydamas ko ilgiau uždelsti Lisabonos sutarties ratifikavimą. To jo prašė ir kiti visoje Europoje ar pačioje Čekijoje gyvenantis Euroskeptikai. Tačiau parama Klausui nė iš tolo neprilygsta spaudimui, kurį jis patyria iš ES autoritetų. Klauso pozicija politiškai jau nieko nebelemia po Airijos spalio 2 dieną surengto referendumo kai šios šalies gyventojai pritarė Lisabonos sutarčiai. Ir bijau, kad čia atsakymo į klausimą kodėl airiai pritarė sutarčiai reikia ieškoti ne sutartyje, o pačiame Europos sąjungos projekte.

foto – 15 min.lt

Šiuo metu aršiai yra diskutuojamas klausimas ar apskritai Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas yra demokratiškas. Kodėl arijos gyventojai vėl turėjo balsuoti dėl beveik nepasikeitusios sutarties? Ar demokratija yra kai gaunamas valdžios norimas rezultatas? Euroskeptikai už Airijos ribų dar labiau puola vietinės vyriausybes prašymais ir jų šalyje rengti referendumus. Tačiau tik viena Arija rengė referendumą, visos kitos ES šalys šią sutartį nusprendė ratifikuoti šalies parlamentuose. Proeuropiečiai tokį ES valstybių sprendimą gina argumentu, kad parlamentarai yra žmonių išrinkti atstovai, tad ratifikavimas buvo demokratiškas. O beto 400 psl tarptautinė sutartis tikrai yra sudėtinga, tad referendumas atrodo kvaila idėja. Prisiekiu Dievu, tikrai pritarčiau šiai nuomonei ir tokiam sutarties ratifikavimui jei ne keli faktai. Pirma tai, kad Lisabonos sutartis yra praktiškai nepakeista Europos Konstitucijos projektas, kuriam Prancūzijos ir Olandijos gyventojai referendumo būdu jau buvo pasakė Ne. Tad vietoje naujos Konstitucijos kūrimo Europos galingieji tiesiog nusprendė nepakeisti sutartį ir joje Prancūzijos ir Olandijos gyventojams nepatikusius punktus (pvz. slaptus tarybos posėdžius) ir ratifikuoti sutartį apeinant visuomenę.
Antras gal ir svarbesnis faktas yra ES projekto atitolimas nuo paprastų žmonių. Ši problema iškelią svarbų klausimą – ar ES projektas yra kuriamas piliečių ir jiems reikalingas ar tai tik dirbtinės biurokratijos kūrinys. Geras pavyzdys yra Europos parlamento legitimumas. Ar tikrai pvz. Lietuvos atstovai Europos parlamente gali save laikyti teisėtais atstovais jeigu juos išrinko tiktai 17 % rinkėjų. Juk net 83 % rinkėjų parodė, kad jiems EP yra nereikalinga institucija. Tad ar teisėtas ir demokratiškas yra jų atstovų ratifikavimas sutarties kuri padidina jų rinkėjams nereikalingo EP galias?
Net jeigu manysite, kad viskas teisėta ir pastarieji sakiniai tik interpretacijos, tai negalite nesutikti su teiginiu, kad ES yra gilioje informacinėje krizėje, kai ES piliečiams neįdomu kas dedasi pačioje ES, o juos sudominti darosi vis sunkiau. Net apie ES rašyti nusprendęs Euroblogas nekarto per savo visą gyvavimą neparašė apie ES reformuojančią sutartį ir jei ne BNS pastangos kažin ar Lietuvos žiniasklaida būtų tuo susidomėjusi. EP rinkimų mažas aktyvumas yra vienas iš šios krizės padarinių. Tad leisti patiems piliečiams nuspręsti dėl ES projekto ateities būtų buvęs didelis iššūkis ES, parodysiantis ant kiek projektas yra subrendęs.

Tie patys debatai Airijoje parodę tą pačią informacijos krizę kai labiausiai diskusijose buvo aptarinėjami vietiniai šalies interesai. Visos bendrijos reikalai piliečiams tiesiog neįdomūs.

Be viso to Airijos referendumas man buvo įdomus ir dėl kito aspekto. Maža šalis ir jos rinkėjai nesudarė net 0,1 % viso ES piliečių skaičiaus sugebėjo sukelti krizę ES, atsidurti centre ir galiausiai tartį lemiamą žodį amžiams visą Europą pakeičiančiai sutarčiai. Tikras paradoksas, nes ES jau seniai svarbiausius žodį taria trys didžiausios šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija. Priėmus Lisabonos sutartį išliks aukščiausio sąjungos organo – tarybos balsavimo pagrindas pagal populiaciją (Qualified Majority Voting), kiekvienam sprendimui turės pritarti 55% šalių ir 65% populiacijos. Arba kitaip tariant nė vienas sprendimas taryboje negalės būti priimtas be vienos iš jau minėtų trijų šalių pritarimo. Tuo pačiu nebeliks rotacinio pirmininkavimo sąjungai. Jį pakeis ES prezidento postas. O prezidentą rinks tarybą, pagal jau minėtą Qualified Majority Voting sistemą. Mažosios šalys visiškai pamirštos. Buvo tikrai šlykštu spalio 2 d. matyti laikraščių pirmuose puslapiuose straipsnius, kad buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blair yra realiausias kandidatas tapti pirmuoju Europos prezidentu. Airijos gyventojai dar nenubalsavo ar pritaria sutarčiai, o didysis ES trejetas jau pešasi dėl naujo prezidento posto. Giliai širdyje vien tik dėl tokios nelygybės ir absurdo norėjau, kad Airija antrą kartą trenktų antausį ES, bet tuo pačiu, dar net nepaskelbus rezultatus, žinojau, kad Airija pritars sutarčiai.

Bet prieš atsakant į klausimą – kodėl Airija pritarė sutarčiai, pirmiau reiktų atsakyti – kodėl šalys apskritai nusprendžia prisijungti prie ES.

Kai ES projektas tik prasidėjo jis turėjo aiškų tikslą – jokio karo Europoje. Na dar Prancūzai norėjo duoti antausį Maršalo planui. Ir tikslas tikrai pasiektas – per paskutinius 50 metų Europoje nebuvo didesnio karo. Tačiau dabar ES projektas neturi savo galutinio tikslo, kuriuo mes siekiam. Mes tik periodiškai didinam ir didinam ES institucijų galias, tačiau nežinome kur tai mus nuves. O kartu su ES stiprėjimu ir panašėjimu į valstybę iškyla identiteto klausimas. Ko save laikote Europos ar Lietuvos piliečiu? Pirmasis atsakymas būtų teisingas. Tad kyla klausimas kas priverčia valstybes atsisakyti savo nacionalinio identiteto ir integruotis į ES? Ir atsakymas paprastas – pinigai. Būtent jie buvo priminti ir akcentuoti Airijai po pirmojo referendumo, kai jie nepritarė sutarčiai. Airija yra viena iš daugiausiai ES subsidijuotų valstybių. Vos įstojusi į ES Airija buvo begalo skurdi, bet dėka ES subsidijų, dar prieš krizę buvo viena iš turtingiausių ES šalių. Tai proeuropiečiai minėjo kaip argumentą kodėl Airija negali nepritarti sutarčiai. O ir krizė atėjo ratifikavimo kelyje pačiu laiku. Bedarbystės ir smunkančios ekonomikos išvarginti airijos gyventojai nelabai beturėjo noro pyktis su ES.

Tai galėjau parašyti ir pradžioje, bet būtinai norėjau paminėti matomas ES projekto problemas, nes po sutarties ratifikavimo jos vėl bus pamirštos. O nesprendžiamos jos tik dides ir dides, kartu didėjant ir jų daromai žalai.

Lisabonos sutartis nėra galutinis ES tikslas. Vėliau ES reikės daugiau ir daugiau galių. Ir bet kokie priešinimaisi sulauks tik dar didesnio spaudimo.

Atrodytų, kad kurdami ES mes tarsi lipame kopėčiomis – vis aukščiau ir aukščiau, nežinome kur, bet lipame ir tik kai užlipsime galėsime apsižvalgyti, tačiau vaizdas kurį tuomet pamatysime gali mums ir nepatikti …

P.S. jeigu jums patinka šio blogo įrašai ir esate Facebook narys, tuomet kviečių jus prisijungti prie blogo puslapio Facebooke, kuris padės lengviau sekti blogo atnaujinimus. Dėkui

Jeigu Islandija ligi šiol jums buvo šalis, kuri yra bankrutavusi ir nepriklauso Europos sąjungai, tai vieno punkto greitai jau gali nebelikti. Ne, žinoma, kad ne, iš bankroto jie neišlipo, bet prašymą įstoti į Europos sąjunga oficialiai Islandija jau pateikė. Lietuva tam jau besąlygiškai pritaria. (foto – Islandijos premjerė Johanna Sigurdardottir)

Kodėl Islandija bankrutavo

Jei Islandija tikrai įstos į ES tai taps jos istorine data ir dėl visko bus kalta kita istorinė data – 2008 spalio 9 d. Tądien Islandija bankrutavo. Gal ir netikslu sakyti bankrutavo, nes žmonės ten vis gyvena, bet valstybė tiesiog turėjo daugiau skolų nei buvo verta. Beveik 10 kartų daugiau. Tai kitaip nei bankrotu ir nepavadinsi. Ir dėl to kalti jų bankų bankrotai. O kas bankų bankroto kaltas jau sunku sakyti, matyt reiktų analizuoti daug ataskaitų ir bankų finansinių veiksmų, ko aš tikrai negaliu padaryti. Perskaičiau viską ką apie tai radau užsienio spaudoje, bet niekas taip giliai irgi nesikapstę. Tad nekeista, kad yra manipuliuojama tikrosiomis bankroto priežastimis. Businessweek kaltina pačius Islandus ir jų naivumą užvaldyti Europos vertybinius popierius,kiti kaip Richard Portes iš Londono verslo mokyklos mano, kad Islandijos bankai nekalti ir tiesiog jiems labai labai nepasisekė. Ir dar trečia, jau labiau konspiracinė, nuomonė, kad Islandijos bankai tyčia buvo privesti prie bankroto konkurentų iš Skandinavijos šalių. Bet viskas nuo pradžių.
Dar prieš tą nelemtingą spalio dieną, Islandija buvo pirma valstybė pasaulyje pagal vienam žmogui tenkančią šalies BVP dalį. Maža, vos 300 000 gyventojų turinti sala pasiekė utopiją – nemokamas mokslas, sveikatos apsauga, dideli atlyginimai ir aukšta gyvenimo kokybė. Tai jiems pasiekti padėjo gamtos ištekliai ir žuvininkystės verslas. Tačiau atėjusi nauja verslininkų karta manė, kad to negana ir laikas atrasti naujus gero gyvenimo šaltinius. Ir jų ieškojo ne Islandijoje, bet Europoje. Pasibaigusi bankų privatizacija atrišo jų planams rankas ir jie pradėjo šturmais investuoti į Europos verslo rinkas. Pinigus investicijas jie skolinosi iš D.Britanijos “wholesale funding” fondų. Įdomus fondas sudarytas iš viešojo sektoriaus, kaip savivaldybių pinigų ir skolinimuisi nereikalavęs garantijų, užteko tik pasitikėjimo. Tuo metu turtingos Islandijos bankai pasitikėjimo matyt turėjo. Gavę pinigų jie masiškai investavo į vertybinius popierius, nekilnojamą turtą, akcijas, pradėjo kurti naujas įmones, padalinius, rinkti užsienio gyventojų indėlius, pirkti futbolo klubus. Investavo viską ką galėjo, net savo Islandijos gyventojų pensijų fondus.

Taip vos praėjus vos keliems metams beveik visą Islandijos bankų turtą sudarė užsienio kapitalas. O tai jau savaime prognozavo bėdą. Tada atėjo pasaulinė krizė, infliacija, deficitas, vertybinių popierių nuosmukis palietė Islandijos bankus ir kai staiga – niekas nebeskolino jiems pinigų investicijoms. Kranas buvo užsuktas, bankai negalėjo įgyvendinti savo planų, viskas pradėjo griūti ir bankai vienas po kito bankrutavo, žemyn kartu su savimi nusinešę šalies ekonomiką ir tūkstančius žmonių palikę be galimybės atsiimti savo indėlius, bankai paliko tik 100 milijardų JAV dolerių skolą. Kai tuo metu visas valstybės metinis BVP tesiekė 13 milijardų JAV dolerių. Tada premjeras ir paskelbė kad šalis bankrutavo.

Nors manau tiksliau būtų sakyti buvo arti bankroto. Uždaryta akcijų birža, krona žlugo, uždrausti visi tarptautiniai pinigų pervedimai. Šalis ėmėsi gelbėjimosi plano. Priimtas naujas bankų valdymo įstatymas, nacionalizuoti bankrutavę bankai, iškarto kreiptasi į tarptautinį valiutos fondą dėl paskolos. TVF suteikė 10 mlj. paskolą, Skandinavijos šalys kartu suteikę dar 2 mlj. JAV dolerių paskolą. Tuo buvo negana ir tuometinis premjeras Geir Haarde net svarstę galimybę priimti paskolą iš, jo žodžiais tariant, naujų draugų Rusijos, kuri padėtų sustiprinti krona. Ačiū Dievui Nato narė Islandija susiprotėjo nesiimti šio politiškai nekorektiško veiksmo. Beje Rusijos atsiradimas čia labai įtartinas. Siūlau pasiskaityti jei įdomu Islandijos blogerio straipsnį apie tai kaip vietiniai bankai buvo apvogti ir į tai įsipainiojo Rusijos Mafija

Tuomet nuo milžiniškų skolų gelbėtis buvo pasirinktas kitas planas – pereiti prie Euro. Ką beje TVF siūlė Islandijai padaryti dar prieš šį bankrotą.

Tačiau Islandijai Europos komisija nesuteikė ypatingų sąlygų ir pasakė, kad Euro jie neįsives kol neįstos į Europos Sąjungą. Tada patys Islandijos gyventojai ėmėsi gelbėjimosi veiksmų ir padarė revoliuciją – pirmą kartą po daugelio metų į valdžią išrinko socialdemokratus, kurie pažadėjo šalį atvesti į Europos sąjungą.

Europos sąjunga – geriausias iš blogiausių variantų ?

Šio mėnesio 16 dieną Islandijos parlamentas ne taip lengvai priėmė sutarimą kreiptis dėl narystės ES. Vos 5 balsais socialdemokratai sugebėjo įveikti savo opoziciją ir akivaizdu, kad šiuo klausimu Islandijos partijos pasidalino į dvi stovyklas.

Konservatorių-Nepriklausomybės Islandijos partija 14 paskutiniųjų metų valdžiusi šalį ir taip ir niekada nepasiryžusi derėtis dėl narystės ES, net po šios finansinės krizės lieka prie savo pozicijos nepritarti narystei. Jie išlieka prie nuostatos, kad geriausia ir toliau su Europa palaikyti santykius tik per Europos bendrijos rinką.

Turbūt didžiausią baimę jiems ir visai Islandijai kelią žvejybos kvotos apribosiančios menkių ir banginių žvejybą. Islandija jau ir taip turėjo ilgus menkių karus su Didžiąją Britaniją, po kurių Islandija išsikovojo teritoriją aplink savo šalį, kur neribotai gali žvejoti. Po įstojimo į ES to nebeliks, nes dėl konkurencijos įstatymų bus ribojama kiek Islandijos žvejai gali sugauti žuvų ir kiek eksportuoti. Tai tikrai jautrus klausimas Islandijai, nes žuvininkystė jiems yra svarbiausias pragyvenimo šaltinis, kaip Norvegijai nafta ar Šveicarijai bankai. O dabar po bankų bumo pabaigos, daugelis naujai iškeptų bankininkų vėl grįžta prie savo buvusių profesijų – viena iš jų žvejyba. Tai taip pat turėtų būti sudėtingiausiu klausimu derybose dėl narystės ES.

Islandijos viena iš valdančiųjų partija Žaliųjų judėjimas taip pat nepritaria narystei ES, nes baiminasi ES kontrolės į gamtinius šalies išteklius.

ES narystės priešininkams pavyko pasiekti tai kad parlamente maža persvara, bet priimtas įstatymas, kad galutinį žodį dėl narystės tars Islandijos gyventojai šalies referendume. O tai ES šalininkams gali pakišti koją, nes pagal dabartines apklausas tik 39 proc. Islandijos piliečių pritaria narystei ES, tiek pat nepritaria ir tik daugiau nei pusė pritaria pradėti derybas dėl narystes. Turbūt lemiamą persvarą referendumo rezultatui ir visam narystės procesui lems derybose iškovotos kvotų sąlygos.

Su ta sąlyga, kad derybų metu pavyks iškovoti mažas kvotas ir palikti geras darbo sąlygas ir teises vietiniams verslininkams narystei ES pritarė opozicinė progreso partija, kuri ir padėjo Socialdemokratams surinkti parlamente reikiama balsų skaičių.

Kodėl ES šalininkams narystė ES yra svarbi?

Pirmiausia jie tikisi ekonomikos stabilumo. Nežinau kodėl jie tiki, kad ES gali būti tuo ekonomikos stabilumu ir saugikliu nuo permainų pasaulio rinkose, nes tarkime ir Latvija yra ES narė, bet taip pat kaip Islandija skolinasi iš TVF. Premjerė išreiškė norą įstojus į ES sumažinti valstybės deficitą, kuris dabar siekia 170 milijardų Islandijos kronų. Islandija taip pat turi ribotą laiką – tik iki 2015 m. grąžinti milijardines TVF paskolas, esant deficitiniam biudžetui jie net negali svajoti apie tai.
Kitas ir turbūt pats svarbus argumentas kodėl Islandus vilioja ES gelbėjimosi korta žinoma yra Euras. Dabartinė Islandijos krona yra perpus nuvertėjusi, nestabili, didina infliaciją, jei taip ir toliau vien dėl nuvertėjusios kronos gali padidėti valstybės skolos. Tačiau ir šis uždavinys bus sunkiai įgyvendinamas, dėl didelės infliacijos dabar Islandija neatitinka Matrico kriterijų. Beje Eurą gelbėjantis nuo krizės siekia įsivesti ir Lietuva, bent jau tokią poziciją per rinkimų agitaciją išsakė Dalia Grybauskaitė.

Tiesa svarbu pažymėti, kad optimizmas dėl ES šalies vedlei premjerei Johanna Sigurdardottir nesilieja per kraštus. Štai ką reuters žinių agentūrai iškarto po istorinio parlamento balsavimo:

‘We only have several bad choices. This is a task that will affect everyone and these are without a doubt the hardest choices I will have to make in my political career,

Taigi atrodo net premjerė sutinka, kad tai yra sunkus gelbėjimosi planas, bet nieko kito jiems nelieka. Socialdemokratai referendume dėl ES narystes turės ir slaptą ginklą -pensijų fondus. Visi dabartiniai pensijų fondai Islandijoje yra įšaldyti ir žmonės negali atsiimti jiems teisėtai priklausančių pinigų, nes jų pinigai buvo investuoti. Pensijų fondus valdančios įmonės pažadėjo vyriausybei, kad grąžins pinigus žmonėms su sąlyga … kad Islandija įstos į Europos sąjunga. Tikras šantažas ir ne kitaip.

Kokie Islandijos šansai?

Labai dideli jei tik žiūrėsime iš Europos pusės. Islandija yra laukiama. Tokią poziciją iškarto užėmę ES pirmininkaujanti Švedija ir įtakingos ES šalys kaip Didžioji Britanija ir Ispanija. Gal jos ir turi interesų žuvininkauti Islandijos teritorijoje, gal ir kitų interesų, bet svarbiausia, kad pritaria narystei. Tą jau padarė ir visų ES narių užsienio ministrai, perdavę Islandijos narystės prašymą svarstyti ES komisijai. Labiausiai spyriojasi Vokietija iš kurios pasklido kalbos, kad ES negali imtis gelbėtojų vaidmens. Tuo pačiu įtakingiausios ES nares Prancūzija ir Vokietija laikosi pozicijos, kad ES negali priimti naujų narių kol dabartinės narės nebaigs Lisabonos sutarties ratifikavimo. O tai irgi gali užtrukti…

Pagal bendrą tvarką šalis iš pradžių turi atitikti Kopenhagos kriterijus, dėl žmogaus teisių ir demokratijos lygio. Tą žinoma Islandija atitinka. Vėliau šalis gavusi kandidates statusą pradeda derybas, pagal sąjungos taisyklės šalis turi adaptuoti ES įstatymus ir pasirašyti stojimo sutartį dėl įsipareigojimų. O šitas etapas ir bus sunkiausias Islandijai, dėl jau minėtų žuvininkystę ir žemės išteklius ir eksportą reguliuojančių įstatymų. Taip pat lieka klausimu kas turi atlyginti Euopos gyventojų nuostolius investavus į Islandijos bankams priklausiusiu Icesaver fondus, kurie žlugo. Ar Islandija sumokės savąją dalį?

Islandija, kaip pirmininkaujanti Švedija ir ES komisaras plėtrai paskelbė, nebus leista greituoju būdu įstoti į sąjungą ir turės praeiti lygiai tokį pat etapą kaip ir visos pretendentės. Tačiau Islandija gali tikėtis greitesnio priėmimo, nes jau yra Europos bendrijos narė, priklauso šengenui ir turi adaptavusi 2/3 ES įstatymų. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ji laikosi dar mažesnio skaičiaus įstatymų, tačiau tie ES įstatymai yra slidus dalykas, apie jų painumą išsamiai jau kartą rašę Nosemonkey blogeris

Čia, bent jau kol kas istorija baigiasi ir lieka laukti ES tarybos sprendimų ir derybų pradžios. Tačiau negaliu nepaminėti vienos šalies, kuri apsiima aktyviausios Islandijos narystes ES rėmėjos vaidmens, neriasi iš kailio, kad tai parodytų, jos užsienio reikalų ministras pirmasis viešėjo Islandijoje su žinia, kad jie remia Islandijos narystę. Ta šalis žinoma yra Lietuva.

Kokie Lietuvos interesai bendradarbiavime su Islandija?

(foto – Lietuvos Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas ir Islandijos prezidentas Ólafur Ragnar Grímsson

Klausiu to ne dėlto, kad esu savanaudiškos sielos ir man tik rūpi nauda sau. Iš tos nedidelės gausos ką apie Lietuvos užsienio politikos formavimą prieš ir po rinkimų sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė geriausiai išsiminiau pažadą, kad jos prezidentavimo metu Lietuvos užsienio politika bus formuojama tik pagal Lietuvos interesus. Vos Islandijos parlamentas nubalsavo dėl stojimo į ES greičiau nei kulkos greičiu Lietuva pradėjo skambinti varpais, kad mes remiam Islandijos norą.

Liepos 22 d. mūsų užsienio ministras telefonu Islandijos užsienio reikalų ministrui Ossur Skarphedinsson pareiškia, kad Lietuva rems Islandijos narystę ES. Jau kitą dieną Lietuvos seimas vienbalsiai priima rezoliuciją kviečiančią ES šalis paremti Islandijos narystę, Liepos 25 dieną Vygaudas Ušackas apsilanko Islandijoje ir susitinka su prezidentu (žiurėti foto), Islandijos užsienio reikalų ministru ir aptaria Lietuvos paramą Islandijai.

Savaime kyla klausimas – tai kokia ta Lietuvos pozicija. Ar mes aklai nesigilindami pataikūniškai remiam Islandijos norą ir skatinam savo koleges ES nares tą daryti ar vis dėlto turim savo poziciją tokiais čia diskusiniais klausimais, kaip žvejybos kvotos, Icesaving acount, Europos sąjungos plėtros strategiją, gal Islandijai reiktų tik leisti įsivesti Eurą ir t.t.?

Skaičiau visus pranešimus spaudai URM puslapyje, portaluose, skaičiau tą kelių sakinių rezoliuciją, ieškojau kur tik galėjau, net ministro V.Ušacko twitteryje, bet niekur nieko išsamiau neradau. Galbūt todėl, kad nieko ir nėra. Visuose viešuose pareiškimuose šitos paramos istorijoje n milijoninį kartų minimas vienas ir tas pats argumentas. Dar liepos 22 d. prieš net oficialų Islandijos prašymo stoti į ES paskelbimą Lietuvos užsienio reikalų ministras po telefoninio pokalbio su Islandijos URM paskelbė

„Kaip Islandija buvo pirmoji, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę, taip Lietuva bus pirmoji, kuri besąlygiškai rems Islandijos siekį tapti ES nare“

.

Ir nuo to laiko nė vieno kito kaip tik šis argumentas nebuvo kartojamas. Ką tai reiškia? Ar ne per daug savo užsienio politiką grindžiam istorija? Juk ir ta pati Rusija yra pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę 1991 metais. Ar ne per daug mes sureikšminame tą pirmumą, kurį turi Islandija. Jau turėjome padėkos įvykius skirtus paminėti šį pripažinimą ir t.t., o dabar net nesvarstydami ir nediskutuojant besąlygiškai pripažįstam jų siekį tapti ES narė. Ir ką reiškia tas besąlygiškai? Mums nerūpi ES įstatymai, kvotos viską dėl ko turės derėtis Islandija, Kopenhagos kriterijai ir .t.t nuo šiol remsim besąlygišką ES plėtrą? Senosioms ir įtakingoms ES narės turbūt taip negalvos ir rūpės jiems ir kvotos ir kitos sąlygos, taip lengvai jie nepriims Islandijos ir gal jiems nepatiks tokia paleidūniška Lietuvos pozicija. Bet argi mums tūri rūpėti kokia ES kūrėjų ir senbuvių kaip Prancūzija, D.Britanija ar Vokietija nuomonės, juk jie Lietuvos nepriklausomybę pripažino vėliau nei Islandija. Turbūt Turkija dabar labai sielvartauja, kad Lietuvos nepriklausomybę pripažino ne pirmi, nes dabar ES būtų viena narė, kuri besąlygiškai remtų jų narystę sąjungoje.

Juokinga darosi ir labiau gilinantis į Lietuvos poziciją, nes perskaičius trumpą LRS rezoliuciją šiuo klausimu aiškėja, kad LR seimas ragina kitas ES šalis paremti Islandijos narystę motyvuodama, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kokia iš to nauda visai ES, rezoliucijoje neminima.

Dar įdomiau – V.Ušackas viešėdamas Islandijoje paragino visas Islandijos partijas vieningai remti narystę ES. Bet ar tai kartais ne jų vidinis ir atstovavimo reikalas? Kai net šalies gyventojai yra šiuo klausimu susiskaldę nieko keista, kad partijos šiuo klausimu pasiskirsčiusios ir ne V.Ušackui nurodinėti ką joms remti.

Ir pats didžiausias absurdas – pirmieji Lietuvos nepriklausomybę pripažino tuomet valdžioje buvę konservatoriai, kurie dabar nepritaria narystei ES. Ir atsidėkodami už tai mes Lietuviai remiam jų oponentų siekį stotį į ES.

Gilinantis dar labiau aiškėja tiesa, kad Lietuva nuo to laiko kai Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir užmezgę diplomatinius ryšius su mumis, nieko daugiau tarpusavio bendradarbiavime nepasiekė, nei ekonomikoje, nei politikoje. Tad ir esam ligi šiol priversti kartoti tą pačią dainelę apie pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. O dabar matyt maža Lietuva rado gerą progą pasireikšti ir susidraugauti su įtakinga šalim – Islandija. Tik ką darysime jei pati Islandija nuspręs, kad nenori stoti į ES, nežinia.

O V.Ušacko pareiškimai, kad Lietuva ir Islandija yra dvi seses, kurias kartu sunkmečiu vienai kitai padeda skamba nesmagiai žinant, kad visai arti mūsų yra kita sese, išgyvenantį sunkmetį, kuri nesulaukia tokių drąsių mūsų URM pareiškimų. Ir priešingai nei Islandija, ta sese yra pirma šalis pagal Lietuvos eksportą. Tačiau matyt mūsų URM akimis Latvija nėra tokia įtakinga, kaip Islandija…

pic. viršuje su statistika: vakar turėjau 24 000 pageviews. Na palyginimui čia nėra nė pusės racas.lt, pocius.lt, zudykreklama, cafe.blogas.lt, eziuko vilniuje, g-taskas.lt lankomumas kartu sudėjus. Na žinote tuos pradedančiuosius, sėkmes kelyje! Gal sudėjus visus likusius blogalogas blogus ir gausis bent pusė tiek.
O šiandiena ryte, vos per kelias valandas šis tinklaraštis turėjo tokį pat lankomumą, kad net serveriai.lt parašė man pikta laišką jog pažeidžiau sutartį ir per daug apkroviau jų serverį, kitiems klientams, ko pasekoje automatiškai esu perkeliamas į brangesnį dedikuotą serverį. Plius buvo ištrintas mano churchill.lt el. paštas su visais laiškais. Bet argi aš kaltas, kad esu toks populiarus?

Skubu visus kolegas tinklaraštininkus nuraminti, kad nepaisant mano populiarumo ir toliau su visais bendrausiu kaip ir anksčiau. Na, žinoma niekas nenori su manimi bendrauti, bet jei anksčiau tai galėjau aiškinti, kaip tai jog esu niekam neįdomus, tai dabar galiu sakyti jog visi man pavydi populiarumo. Na žinote kaip visi nemėgsta tų kurie yra nr. 1.

Sunki ta populiarumo našta, kartais pagalvoju – kam visa tai darau, bet stengiuosi nepasiduoti ir eiti tolyn.

Na o jei kam iš reklamčikų kilo noras reklamuotis mano tinklaraštyje, tai laukiu jūsų pasiūlymų el. paštu andrius@churchill.lt Jūsų reklama pasieks jauną autidoriją, na maždaug abiturientų amžiaus. Ir nenustebkite jei tokį aktyvumą galėsiu pažadėti tik kartą per metus, na dažniausiai data bus susijusi su egzaminų tvarkaraščiu )

p.s. nebūtina ir labai rimtai suprasti šio įrašo

2008 metų sausio 8 d. Lietuvoje vyravo šalti orai, siekę minus 14 laipsnių. Iš savo rezidencijos į Daukanto aikštę atvykęs prezidentas Valdas Adamkus neturėjo daug darbo – 18 valandą jo laukė konkurso “Padovanok Lietuvai viziją“ apdovanojimų vakaras. Tačiau prieš išvykstant ten, jis skubėjo paruošti jam svarbų viešą pranešimą, sveikinantį M. Saakašvilį su pergalę pirmalaikiuose Gruzijos prezidento rinkimuose. Galiausiai šis darbas buvo baigtas ir visa Lietuvos žiniasklaida jau galėjo išplatinti V.Adamkaus žodžius – “Gruzija dar kartą įrodė, jog demokratijos idealai šioje šalyje yra tvirti”.
Praėjus kelioms dienoms parlamentarą J.Karosą kamuoja svarbus klausimas. Stebėjęs rinkimus, tuometinis užsienio reikalų komiteto pirmininkas turėjo kitokią nuomonę. Dabar jis deleguotas dalyvauti Saakašvilio inauguraciniame renginyje. Vis dėlto radęs savyje ryžto J.Karosas sukritikuoja Gruzijos prezidento rinkimus, nes -” buvo užblokuotas opozicijos išėjimas į viešąją erdvę”.
Prieš tai lapkritį tūkstančiai protestuotojų išėjo į gatves protestuodami prieš prezidento M.Saakašvilio nedemokratinį valdymą. Į šią taikią demonstraciją tada jau dabar perrinktas prezidentas atsakė ašarinėmis dujomis ir guminėmis lazdomis, kurios sunkiai sužalojo per 100 protestuotojų.Vakarai tai pasmerkė kaip nedemokratinį žingsnį, M.Sakaašvilis, kad sutramdytų protestuotojus turėjo įvesti šalyje nepaprastą padėtį, visko pasekmė ir buvo pirmalaikiai rinkimai. Nepriklausomi ES siųsti stebėtojai šiuos rinkimus pavadino demokratiniais, bet su išlygomis dėl vistiek buvusių pažeidimų. V.Adamkus apie tai žinojo.

2008 m. sausio mėn. Gruzijoje buvo kur kas šalčiau nei Lietuvoje. Kažin ar V.Adamkaus žodžius apie apgintus demokratijos idealus tąkart girdėjo Levanas Gačečiladzė, tačiau ne mūsų prezidento pozicija tąkart jam rūpėjo. Po kelių minučių jis sakys kalbą prieš dešimt tūkstantinę minią, kuri skanduoja jo vardą. Tris kar didesnė minia buvo susirinkusi ir prieš kelias savaitės, tuomet Levanas dar buvo 9 opozicinių partijų iškeltas kandidatas prezidento rinkimuose, pagrindinis M.Sakaašvilio konkurentas. Dabar jis vieningai su minia pareiškia, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir jie protestuos kiekvieną dieną, kol neįvyks nauji rinkimai. Protestuotojai jau greitai nebesirinko, tačiau opoziciją pralaimėjo tik mūšį – vidiniam Gruzijos karui tarp Sakaašvilio ir opozicijos bus lemta tęstis toliau.
2009 m. kovo 23 d. Buvusi parlamento pirmininkė, nauja opozicijos lyderė Nino Burdžanadzė, įnirtingai ruošiasi balandžio 9 dieną rengiam naujai milžiniškai protesto akcijai prieš buvusį savo bendražygį rožių revoliucijoje M. Sakaašvilį. Ji neabejoja pergale, jau pareiškusi jog jam liko nebeilgai valdyti, tačiau netikėtai ją pasiekia žinia, kad vienas iš opozicinės partijos narių yra suimtas, vėliau paaiškėja, kad išviso yra suimti 10 jos bendražygių – jie apkaltinti neteisėtų ginklų laikymu. Jos vyrą pasiekia žinia, kad jam reikia palikti šalį. Tačiau tai neįbaugina N.Burdžanadzės. Kam lemta įvykti, tas turi įvykti.

2009 m. balandžio 9 d. 60 000, reuters skaičiavimais. protestuotojų apsupo parlamentą, kuris turėjo užsidaryti, vėliau prezidento rūmai, jie patiekia ultimatumą – per 24 valandas M.Sakaašvilis turi atsistatydinti.
2009 m. balandžio 10 d. M.Sakaašvilis neatsistatydina. Protestuotojai imasi radikalių veiksmų – blokuoja kelius.

Nors ir nepaklusnubūdų, bet protestuotojai išsako ir tiesą:
M.Sakaašvilis keitė konstituciją ir beveik panaikino sau teisinę atsakomybę, kaip prezidentas įgavo nedemorkatiškų, autoritariniam valdymui lygių teisių
vienintelė buvusi nepriklausoma televizija nebeveikia, opozicija prarado paskutinius visuomenės informavimo kanalus
M.Sakaašvilis kaltas dėl Gruzijos-Rusijos karo, tą greitu metu turėtu patvirtinti ir nepriklausomi ES stebėtojai.

Galbūt toks, opozicijos teigimu – diktatūrinis, M.Sakaašvilio valdymas ir privertė imtis tokių radikalių veiksmų ir net atsisakyti veltis į bet kokius dialogus su vyriausybė.

Tačiau M.Sakaašvilis išmoko savo pamoką – šį kartą nebuvo naudota jokių ašarinių dujų ir lazdų, protestuotojams leista mitinguoti. Būtent tai ir buvo M.Sakašvilio svarbiausias argumentas norint įtikinti pasaulį, kad demokratija Gruzijoje egzistuoja, bei atsakant į opozicijos kritiką.
Na ne visai visas pamokas Miša išmoko, absurdiška propaganda savo kritikų atžvilgiu jis vis dar mėgsta.

Newsweek patalpintame interviu M.Sakaašvilis prašo vakarų pagalbos kovai prieš savo tautiečių kritiką. Na kai valdai šalį, kuri vakarams yra naftos koridorius gal ir galima švaistytis tokiais prašymais. Interviu Gruzijos prezidentas iš pradžių savo opozicijos rėmėjus įvardina, kaip buvusius korumpuotus pareigūnus, kuriuos jis atleido nes jie buvo korumpuoti ir dabar jie keršydami nori jo atleidimo. Vėliau dar prisimena, kad visi jie yra finansuojami milijonierių Rusų oligarchų ir jis net turi slaptus dokumentus tai įrodančius, bet dabar negali jos viešinti.
Beje ar sakiau, kad aš turiu slaptus dokumentus įrodančius, kad Račas kritikuoja mūsų vyriausybę, nes yra remiamas rusų oligarchų? Dabar tik negaliu viešinti tų dokumentų. Ei, ką M.Sakašviliui galima, o man ne?

Vien tokie M. Sakaašvilio pareiškimai puikiai parodo kokai ten demokratija.

2009 m. balandžio 14 d. tik 4 tūkstančiai protestuotojų susirinko Gruzijos sostinėje reikalauti M.Sakaašvilio atsistatydinimo.

Akivaizdu kel idalykai:
Opozicijai vėl neradus vieningo lyderio dar kartą nepavyko nuversti M.Sakaašvilio. Tačiau jiems pavyko visam pasauliui prabilti apie savo šalies demokratijos problemas.

Opozicinė jėga vis didėja, M. Sakaašviliui tikrai dega užpakalis ar ilgai jis ištemps? Aišku, kad protestai vėl pasikartos.

Tačiau man įdomiausia visoje šitoje istorijoje ką galvoja visai kitas asmuo.
Dabartis. Čekija. Vasariškas oras, čia vieši LR. prezidentas Valdas Adamkus. Ar jis vis dar galvoja, kad Gruzijoje yra tvirti demokratijos idealai? Galvą guldau, kad taip…

Ar jus žinote, kas yra tokios asmenybės kaip Jolanta Dičkutė, Arūnas Degutis, Gintaras Didžiokas?
Jei spėjote, kad tai mano pradinių klasių mokytojai, tai turėtumėte susigesti, nes tai ne šiaip kas o jūsų išrinkti Lietuvos atstovai Europos parlamente, vieni iš dabartinių trylikos atstovų. Ir pats Europos parlamentas ne kokia Pašlaisčių vidurinės mokyklos mokinių taryba, kad jos nariai būtų nežinomi.

Europos parlamentas -stipriausias parlamentas pasaulyje?

Tai didžiausią elektoratą, po Indijos parlamento, atstovaujanti demokratinė institucija. Šiuo metu ji atstovauja 342 mlj. rinkėjų, taigi vienas parlamento narys atstovauja 436 tūkst. rinkėjų.
Kiekviena bendrijos sutartis vis padidina EP galias, galutinai ratifikavus Lisabonos sutartį, 90 proc. Lietuvoje galiojančių įstatymų bus priimti čia.

Na o pakolkas EP, kartu su ES taryba dalijasi įstatymų leidžiamąja valdžia. Bendru sutarimu jie tvirtina Europos komisijos pasiūlytus teises aktus. Taip pat drauge tvirtina ES biudžetą.
Be teisinių procedūrų pats EP turi ir daug politines galios, viena iš reikšmingiausių – visos Europos vardu formuojama užsienio politika.

Taip pat EP atlieka institucijų ir sąjungos narių prižiūrėtojo vaidmenį ir turi net įgaliojimų atstatydinti ES komisiją.
Vien ko vertas žmonių dirbančių EP skaičius. EP generalinėje asamblėjoje dirba 5 000 pareigūnų.

Aktyvūs kaip nuvaryti arkliai

Taigi ir prieš 5 metus Lietuva pirmą kartą rinko savus 13 atstovų į Europos parlamentą. Jau pati rinkimų agitacija buvo klaidinanti, kai rinkėjams žadama buvo stoti ginti Lietuvos interesų EP. Čia parlamento nariai susiskirsto pagal politines pažiūras ir joms atstovauja, o ne savo šaliai, tad ir rinkėjai balsuoja ne kaip šalies rinkėjai, o kaip Europos piliečiai. Ir tik turėtume melstis, kad taip būtų, nes ką ten mūsų 13 (dabar bus tik 12) atstovų galėtų pakonkuruoti tarkim, kad ir su 99 Vokietijos atstovais?

Nors ir šių mūsų pirmųjų atstovų kadencija oficialiai dar nesibaigė, bet pabaiga jau taip arti, kad galima ir paklausti – ką gi jie nuveikė per šią kadenciją?
Taigi per 5 metus jie turėjo:

60 sesijų Strasbūre, 30 sesijų Briuselyje
120 savaičių darbo Parlamento komitetų ir tarpparlamentinių delegacijų posėdžiuose
60 savaičių darbo frakcijų posėdžiuose
20 savaičių darbo Lietuvoje

Visą tai jei kartu dirbo su savo patarėjais, apmokėtu biuru Lietuvoje, apmokėtais skrydžiais į Lietuvą. Ir per kadenciją visi kartu Lietuvos atstovai EP sugebėjo:

parengti 17 pranešimų

Uff.. ar beverta nagrinėti labiau? Na pabandykime toliau žiūrėti į statistiką. Iki dabar mūsų atstovai iškelė 262 klausimus Europos komisijai. Iš jų net 87 yra vieno A. Paleckio ir 62 L.Andrikienės.
Gerai, kad bent šnekėti atstovai nebijojo, per 5 metus ilgas valandas vykusiose sesijose, Lietuvos atstovai sugebėjo pasisakyt 828 kartus.

Pradžioje neveltui išskyriau tuos atstovus, jie pažymėjo ypatingu neaktyvumu. Per 5 metus Jolanta Dičkutė savo burną plenariniuose posėdžiuose pravėre 9 kartus, G. Didžiokas – 8 kartus. Taip, kai kas per 5 metus tik 8 kartus sugeba išreikšti savo nuomonę, aš dar nekalbu apie klausimus ir deklaracijas, turinčias dar mažesnę statistiką.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad aktyviausių nariai kaip J. Paleckis, L Andrikienė, D. Budreikaitė savo aktyvumu lenkia ir kai kuriuos vakarų Europos atstovus. Tik kažin ar tai guodžia bendrą kontekstą.

Beto kiekybė neparodo ir kokybės. Youtube, europetv ar kitų pagalba žiūrėjau aš mūsų atstovų pasisakymus – beveltiški, dažnai leituvių kalba, savi, patiems sau įdomus apibendrinimai. Išgirst tokių ugningų kalbų – http://www.youtube.com/watch?v=9p9VC_P3Gf8 galiu tik pasvajoti, mūsiškai labiau šnekėjo kaip pelės po šluota ar mirčių chronologai.

Visų narių pasisakymus, keltus klausimus ir veiklą galite rasti oficialioje Europos parlamento svetainėje

Apie parengtus teisės aktus neverta pradėti kalbos, ne dėl jų mažo skaičiaus, bet dėl pačių parlamentarų neišprusimo. E. Gentvilas viešai alfa.lt paimtame interviu pasakė, jog jam nesmagu, nes Europos parlamentas neturi teisės aktų iniciatyvos teisės. Gal kas gali jam pasakyti, kad Europos parlamento narys turi net kelis variantus, kaip paruošti teises aktą komisija, nes priešingai mes rizikuojame jog greit mūsų išrinktas Europos parlamentaras baigs kadenciją čia taip ir nesužinojęs ką daro Europos parlamentas.

Gal E. Gentvilui reiktų paskaityti spalvotas brošiūras apie Europos parlamento darbą, kurios yra dalinamos moksleiviams ekskursijos po parlamentą metu?

Kalbant apie politinę galią formuoti užsienio politiką, neįmanoma nepaminėti V. Landsbergio, kuris prisistatęs buvusiu Lietuvos prezidentu viešai skelbė, kad Rusija tuoj tuoj okupuos ir padalins visą Europą

Turbūt net atsidūręs negyvenamoje saloje V. Landsbergis ant smėlio didelėmis raidėmis užrašytų “S.O.S. rusai puola”.

Parlamentarai bendravo ir su Lietuvoje likusiais rinkėjais. Va tarkime jau Europos parlamento darbo ekspertas E.Gentvilas sugebėjo dalyvauti Klaipėdos miesto savivaldybės rinkimuose ir išrinktas į tarybą, atsisakė mandato. Kadangi rinkimai vyko ne balandžio pirmą, niekaip kitaip kaip tik spjūviu į veidą rinkėjams ir chamizmu tokio poelgio neįvardinsi.

O Laima Andrikienė nusprendė esanti gabi, kaip Gustavas ir kūrė video įrašus, kur bendrauja su papūga:

Rinkimų programos

Žinau, kad tai bus beviltiška, bet bandau knistis dar giliau. Juk ir jau minėta aktyvumo statistika ne viską pasako, politika ne krepšinis. Tad užsukęs į VRK tinklalapį ir jame radęs, parlamento narių partijų buvusias rinkimų programas, su kuriomis jie ir buvo išrinkti į Europos parlamentą, bandau pažiūrėti, kaip buvo jų laikytasi.

Darbo partija. Daugiausia EP mandatų gavusi, savo rikimų programą grindė idėja – “Dirbsime jūsų gerovei” Ir visą programą skyrė vien tik Lietuvos interesų ginimui : Skatinti Lietuvos ekonomikos augimą, kurti saugesnę Lietuvą, peržiūrėti biudžetus ir išmokas, fondus, kad daugiau pinigų ateitų į Lietuvą ir pan.

Peržiūriu Šarūno Birūčio darbą – niekur net neminimas Lietuvos vardas. Taip pat ir su Arūnu Degučiu.
Danutė Budreikaitė prisiminė Lietuvą dukart – visai neseniai pasiūliusi neturtingoms bendrijoms narėms skirti maisto iš ES biudžeto ir seniau, teiravusi dėl Lenkijos kelių, kurie yra svarbus Baltijos šalių susisiekimui su Europa.
Jolantai Dičkutei kaip buvusiai farmacininkei savo pasyvioje veikloje rūpėjo tik farmacininkų reikalai.
Ona Juknevičienė paliko darbiečius

Ar jaučiate darbą mūsų gerovei? Aktyviai apgintus Lietuvos interesus?

Toliau skaitau socialdemokratų programą. Po pompastiškų šūkių kovoti už visų žmonių solidarumą ir gerovę, socdemai žadėjo dėmesio vertus pasiūlymus – Lietuvos nacionalinio kultūros saugojimą. Lietuvos suvereniteto ir identiteto stiprinimą. Nors nesuprantu kaip tai įmanoma daryti, vienu metu ir remiant Lisabonos sutartį, bet tiek to.. Taip pat Lietuvių kalbos apsaugą, naujų darbo vietų sukūrimą.

Ar bereikia sakyti, kad neviename iš socialdemokratų sarašė išrinktų parlamentarų veikloje to neradau?
J. Paleckis rūpinosi aplinkosauga ir žmogaus teisių padėtimi užeuropyje, na o profesiorius V. Landsbergis visos kadencijos metu atrodo norėjo iškelti baudžiamąją bylą Rusijai.
Aloyzas sakalas priminė apie save nekonstruktyviai įvairiausiais klausimais, vieną kartą net apie socialinę apsaugą. Kartą.
Kur čia tas Lietuvos kultūros saugojimas nežinia..

Margarita Starkevičiūtė, išrinkta pagal LICS sąrašą, savo svetainėje skelbia, kad niekada nepriklausė jokiai politinei partijai. Mat kaip, tuomet turbūt LICS programa jai nebegalioja. Taip pat kaip ir E. Gentvilui, kuris pakeitė partiją į Liberalų sąjūdį. Beje, kas prisimena – per rinkimus E.Gentvilas žadėjo aktyviausiai iš savo veiklos rūpintis Baltarusijos interesais?

Valstiečių atstovo G.Didžoko, dėl tokio mažo aktyvumo, programos pažadų pildymo net nenoriu nagrinėti, verčiau tik paskelbti, kad tikrai vienu atstovu parlamente turėjome mažiau. Na ir Liberaldemokratų darbo, dėl amžinatilsio R. Pavilionio, kurį kaip asmenybę tikrai gerbiu, netekties neišeina deramai įvertinti.

Keista, kad rinkimuose į europinius interesus atstovaujantį parlamentą partijos taip ryškiai akcentavo nacionalinius interesus. Nebuvo minimos nei blogos direktyvos kurias gal reiktų keisti ar kitos bendrijai aktualios temos. Tarsi kandidatai eidami į Akropolį, pasiėmę krepšį ir peilį ir visiems pažadėjo čia prisigrybauti, o visi ir patikėjo..

Europos parlamentas – vieta atsibodusių politikų tremimui?

Nors pradžioje ir bandžiau sureikšminti EP vadimenį, bet Europoje ir jau Lietuvoje pasigirsta kalbų, kad nereiktų labai rimtai žiūrėti į šiuos rinkimus, nes Europos parlamentas savo funkcionalumu ir galia nėra svarbus. Kategoriškai su tuo nesutikčiau, bet argumentų manyti priešingai yra. EP tvirtinti teisės aktus gali tik bendru sutarimu su Europos taryba. Svarbiausiais klausimais Europos tarybai nereikia net atsiklausti EP, jam lieka tik patariamasis vaidmuo. Teisės aktus inicijuoja Europos komisija, EP lieka tik jai siūlyti projektus.
K. Glaveckas neseniai EP pavadino politikos dramblių kapinėmis. Suprask – politikai čia yra renkami, kad jų būtų atsikratoma. Ir pirmieji Lietuvos atstovai tą irgi patvirtino. Apie kokią įtaką Lietuvos politikai gali svajoti dabar profesorius V. Landsbergis ar net buvęs laikinas ministras pirmininkas E. Gentvilas?
EP Lietuvos politikai galėjo gerai pailsėti nuo visuomenes dėmesio. Niekas iš žiniasklaidos nenagrinėjo Europos sąjungoje ar pačiame Europos parlamente vykstančių procesų. Ir apskritai tik bernardinai.lt turi skiltį “Europa”. Tad niekas ir nekritikavo, kad parlamente politikai dirbo prastai. O ir rinkėjai nieko neįtars, nes dar daugelis tiesiog nežino ką EP daro ir apklausos rodo, kad net yra manančių jog Dalia Grybauskaitė buvo EP narė ir lipdama karjeros laiptais tapo komisarė. Greičiausiai ne dėl informacijos trūkumo, bet dėl to, kad niekam tai neįdomu.

Tad čia iškyla milijono vertas klausimas. Jei laikysimės nuostatos, kad EP nėra svarbus, o savo įtaką ES Lietuva gali vykdyti per Europos komisiją ir ET, tada kas Lietuvai ir Lietuvos rinkėjams būtų naudingiau – balsuoti už tikrai gerus ekspertus į EP ar balsuoti už jau nusibodusius politikus, kurie EP būtų atskirti nuo Lietuvos politikos? Šiuose rinkimuose, jei neklystu, vėl dalyvaus V.Landsbergis ir nauji veikėjai kaip R. Paksas… Jei dar į prezidentus nusprendęs neiti A.Valinskas balotiruotųsi į EP, manau šie rinkimai pasižymėtų ypatingu rinkėju aktyvumu..

P.S. vardan objektyvumo le. paštu pateiksiu klausimus mūsų atstovams EP, jei kas atsakys, tai paviešinsiu..

Na vardan objektyvumo nereikia pamiršti ir ką Izraelis daro Palestinoje