Churchill.lt

Ar jus žinote, kas yra tokios asmenybės kaip Jolanta Dičkutė, Arūnas Degutis, Gintaras Didžiokas?
Jei spėjote, kad tai mano pradinių klasių mokytojai, tai turėtumėte susigesti, nes tai ne šiaip kas o jūsų išrinkti Lietuvos atstovai Europos parlamente, vieni iš dabartinių trylikos atstovų. Ir pats Europos parlamentas ne kokia Pašlaisčių vidurinės mokyklos mokinių taryba, kad jos nariai būtų nežinomi.

Europos parlamentas -stipriausias parlamentas pasaulyje?

Tai didžiausią elektoratą, po Indijos parlamento, atstovaujanti demokratinė institucija. Šiuo metu ji atstovauja 342 mlj. rinkėjų, taigi vienas parlamento narys atstovauja 436 tūkst. rinkėjų.
Kiekviena bendrijos sutartis vis padidina EP galias, galutinai ratifikavus Lisabonos sutartį, 90 proc. Lietuvoje galiojančių įstatymų bus priimti čia.

Na o pakolkas EP, kartu su ES taryba dalijasi įstatymų leidžiamąja valdžia. Bendru sutarimu jie tvirtina Europos komisijos pasiūlytus teises aktus. Taip pat drauge tvirtina ES biudžetą.
Be teisinių procedūrų pats EP turi ir daug politines galios, viena iš reikšmingiausių – visos Europos vardu formuojama užsienio politika.

Taip pat EP atlieka institucijų ir sąjungos narių prižiūrėtojo vaidmenį ir turi net įgaliojimų atstatydinti ES komisiją.
Vien ko vertas žmonių dirbančių EP skaičius. EP generalinėje asamblėjoje dirba 5 000 pareigūnų.

Aktyvūs kaip nuvaryti arkliai

Taigi ir prieš 5 metus Lietuva pirmą kartą rinko savus 13 atstovų į Europos parlamentą. Jau pati rinkimų agitacija buvo klaidinanti, kai rinkėjams žadama buvo stoti ginti Lietuvos interesų EP. Čia parlamento nariai susiskirsto pagal politines pažiūras ir joms atstovauja, o ne savo šaliai, tad ir rinkėjai balsuoja ne kaip šalies rinkėjai, o kaip Europos piliečiai. Ir tik turėtume melstis, kad taip būtų, nes ką ten mūsų 13 (dabar bus tik 12) atstovų galėtų pakonkuruoti tarkim, kad ir su 99 Vokietijos atstovais?

Nors ir šių mūsų pirmųjų atstovų kadencija oficialiai dar nesibaigė, bet pabaiga jau taip arti, kad galima ir paklausti – ką gi jie nuveikė per šią kadenciją?
Taigi per 5 metus jie turėjo:

60 sesijų Strasbūre, 30 sesijų Briuselyje
120 savaičių darbo Parlamento komitetų ir tarpparlamentinių delegacijų posėdžiuose
60 savaičių darbo frakcijų posėdžiuose
20 savaičių darbo Lietuvoje

Visą tai jei kartu dirbo su savo patarėjais, apmokėtu biuru Lietuvoje, apmokėtais skrydžiais į Lietuvą. Ir per kadenciją visi kartu Lietuvos atstovai EP sugebėjo:

parengti 17 pranešimų

Uff.. ar beverta nagrinėti labiau? Na pabandykime toliau žiūrėti į statistiką. Iki dabar mūsų atstovai iškelė 262 klausimus Europos komisijai. Iš jų net 87 yra vieno A. Paleckio ir 62 L.Andrikienės.
Gerai, kad bent šnekėti atstovai nebijojo, per 5 metus ilgas valandas vykusiose sesijose, Lietuvos atstovai sugebėjo pasisakyt 828 kartus.

Pradžioje neveltui išskyriau tuos atstovus, jie pažymėjo ypatingu neaktyvumu. Per 5 metus Jolanta Dičkutė savo burną plenariniuose posėdžiuose pravėre 9 kartus, G. Didžiokas – 8 kartus. Taip, kai kas per 5 metus tik 8 kartus sugeba išreikšti savo nuomonę, aš dar nekalbu apie klausimus ir deklaracijas, turinčias dar mažesnę statistiką.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad aktyviausių nariai kaip J. Paleckis, L Andrikienė, D. Budreikaitė savo aktyvumu lenkia ir kai kuriuos vakarų Europos atstovus. Tik kažin ar tai guodžia bendrą kontekstą.

Beto kiekybė neparodo ir kokybės. Youtube, europetv ar kitų pagalba žiūrėjau aš mūsų atstovų pasisakymus – beveltiški, dažnai leituvių kalba, savi, patiems sau įdomus apibendrinimai. Išgirst tokių ugningų kalbų – http://www.youtube.com/watch?v=9p9VC_P3Gf8 galiu tik pasvajoti, mūsiškai labiau šnekėjo kaip pelės po šluota ar mirčių chronologai.

Visų narių pasisakymus, keltus klausimus ir veiklą galite rasti oficialioje Europos parlamento svetainėje

Apie parengtus teisės aktus neverta pradėti kalbos, ne dėl jų mažo skaičiaus, bet dėl pačių parlamentarų neišprusimo. E. Gentvilas viešai alfa.lt paimtame interviu pasakė, jog jam nesmagu, nes Europos parlamentas neturi teisės aktų iniciatyvos teisės. Gal kas gali jam pasakyti, kad Europos parlamento narys turi net kelis variantus, kaip paruošti teises aktą komisija, nes priešingai mes rizikuojame jog greit mūsų išrinktas Europos parlamentaras baigs kadenciją čia taip ir nesužinojęs ką daro Europos parlamentas.

Gal E. Gentvilui reiktų paskaityti spalvotas brošiūras apie Europos parlamento darbą, kurios yra dalinamos moksleiviams ekskursijos po parlamentą metu?

Kalbant apie politinę galią formuoti užsienio politiką, neįmanoma nepaminėti V. Landsbergio, kuris prisistatęs buvusiu Lietuvos prezidentu viešai skelbė, kad Rusija tuoj tuoj okupuos ir padalins visą Europą

Turbūt net atsidūręs negyvenamoje saloje V. Landsbergis ant smėlio didelėmis raidėmis užrašytų “S.O.S. rusai puola”.

Parlamentarai bendravo ir su Lietuvoje likusiais rinkėjais. Va tarkime jau Europos parlamento darbo ekspertas E.Gentvilas sugebėjo dalyvauti Klaipėdos miesto savivaldybės rinkimuose ir išrinktas į tarybą, atsisakė mandato. Kadangi rinkimai vyko ne balandžio pirmą, niekaip kitaip kaip tik spjūviu į veidą rinkėjams ir chamizmu tokio poelgio neįvardinsi.

O Laima Andrikienė nusprendė esanti gabi, kaip Gustavas ir kūrė video įrašus, kur bendrauja su papūga:

Rinkimų programos

Žinau, kad tai bus beviltiška, bet bandau knistis dar giliau. Juk ir jau minėta aktyvumo statistika ne viską pasako, politika ne krepšinis. Tad užsukęs į VRK tinklalapį ir jame radęs, parlamento narių partijų buvusias rinkimų programas, su kuriomis jie ir buvo išrinkti į Europos parlamentą, bandau pažiūrėti, kaip buvo jų laikytasi.

Darbo partija. Daugiausia EP mandatų gavusi, savo rikimų programą grindė idėja – “Dirbsime jūsų gerovei” Ir visą programą skyrė vien tik Lietuvos interesų ginimui : Skatinti Lietuvos ekonomikos augimą, kurti saugesnę Lietuvą, peržiūrėti biudžetus ir išmokas, fondus, kad daugiau pinigų ateitų į Lietuvą ir pan.

Peržiūriu Šarūno Birūčio darbą – niekur net neminimas Lietuvos vardas. Taip pat ir su Arūnu Degučiu.
Danutė Budreikaitė prisiminė Lietuvą dukart – visai neseniai pasiūliusi neturtingoms bendrijoms narėms skirti maisto iš ES biudžeto ir seniau, teiravusi dėl Lenkijos kelių, kurie yra svarbus Baltijos šalių susisiekimui su Europa.
Jolantai Dičkutei kaip buvusiai farmacininkei savo pasyvioje veikloje rūpėjo tik farmacininkų reikalai.
Ona Juknevičienė paliko darbiečius

Ar jaučiate darbą mūsų gerovei? Aktyviai apgintus Lietuvos interesus?

Toliau skaitau socialdemokratų programą. Po pompastiškų šūkių kovoti už visų žmonių solidarumą ir gerovę, socdemai žadėjo dėmesio vertus pasiūlymus – Lietuvos nacionalinio kultūros saugojimą. Lietuvos suvereniteto ir identiteto stiprinimą. Nors nesuprantu kaip tai įmanoma daryti, vienu metu ir remiant Lisabonos sutartį, bet tiek to.. Taip pat Lietuvių kalbos apsaugą, naujų darbo vietų sukūrimą.

Ar bereikia sakyti, kad neviename iš socialdemokratų sarašė išrinktų parlamentarų veikloje to neradau?
J. Paleckis rūpinosi aplinkosauga ir žmogaus teisių padėtimi užeuropyje, na o profesiorius V. Landsbergis visos kadencijos metu atrodo norėjo iškelti baudžiamąją bylą Rusijai.
Aloyzas sakalas priminė apie save nekonstruktyviai įvairiausiais klausimais, vieną kartą net apie socialinę apsaugą. Kartą.
Kur čia tas Lietuvos kultūros saugojimas nežinia..

Margarita Starkevičiūtė, išrinkta pagal LICS sąrašą, savo svetainėje skelbia, kad niekada nepriklausė jokiai politinei partijai. Mat kaip, tuomet turbūt LICS programa jai nebegalioja. Taip pat kaip ir E. Gentvilui, kuris pakeitė partiją į Liberalų sąjūdį. Beje, kas prisimena – per rinkimus E.Gentvilas žadėjo aktyviausiai iš savo veiklos rūpintis Baltarusijos interesais?

Valstiečių atstovo G.Didžoko, dėl tokio mažo aktyvumo, programos pažadų pildymo net nenoriu nagrinėti, verčiau tik paskelbti, kad tikrai vienu atstovu parlamente turėjome mažiau. Na ir Liberaldemokratų darbo, dėl amžinatilsio R. Pavilionio, kurį kaip asmenybę tikrai gerbiu, netekties neišeina deramai įvertinti.

Keista, kad rinkimuose į europinius interesus atstovaujantį parlamentą partijos taip ryškiai akcentavo nacionalinius interesus. Nebuvo minimos nei blogos direktyvos kurias gal reiktų keisti ar kitos bendrijai aktualios temos. Tarsi kandidatai eidami į Akropolį, pasiėmę krepšį ir peilį ir visiems pažadėjo čia prisigrybauti, o visi ir patikėjo..

Europos parlamentas – vieta atsibodusių politikų tremimui?

Nors pradžioje ir bandžiau sureikšminti EP vadimenį, bet Europoje ir jau Lietuvoje pasigirsta kalbų, kad nereiktų labai rimtai žiūrėti į šiuos rinkimus, nes Europos parlamentas savo funkcionalumu ir galia nėra svarbus. Kategoriškai su tuo nesutikčiau, bet argumentų manyti priešingai yra. EP tvirtinti teisės aktus gali tik bendru sutarimu su Europos taryba. Svarbiausiais klausimais Europos tarybai nereikia net atsiklausti EP, jam lieka tik patariamasis vaidmuo. Teisės aktus inicijuoja Europos komisija, EP lieka tik jai siūlyti projektus.
K. Glaveckas neseniai EP pavadino politikos dramblių kapinėmis. Suprask – politikai čia yra renkami, kad jų būtų atsikratoma. Ir pirmieji Lietuvos atstovai tą irgi patvirtino. Apie kokią įtaką Lietuvos politikai gali svajoti dabar profesorius V. Landsbergis ar net buvęs laikinas ministras pirmininkas E. Gentvilas?
EP Lietuvos politikai galėjo gerai pailsėti nuo visuomenes dėmesio. Niekas iš žiniasklaidos nenagrinėjo Europos sąjungoje ar pačiame Europos parlamente vykstančių procesų. Ir apskritai tik bernardinai.lt turi skiltį “Europa”. Tad niekas ir nekritikavo, kad parlamente politikai dirbo prastai. O ir rinkėjai nieko neįtars, nes dar daugelis tiesiog nežino ką EP daro ir apklausos rodo, kad net yra manančių jog Dalia Grybauskaitė buvo EP narė ir lipdama karjeros laiptais tapo komisarė. Greičiausiai ne dėl informacijos trūkumo, bet dėl to, kad niekam tai neįdomu.

Tad čia iškyla milijono vertas klausimas. Jei laikysimės nuostatos, kad EP nėra svarbus, o savo įtaką ES Lietuva gali vykdyti per Europos komisiją ir ET, tada kas Lietuvai ir Lietuvos rinkėjams būtų naudingiau – balsuoti už tikrai gerus ekspertus į EP ar balsuoti už jau nusibodusius politikus, kurie EP būtų atskirti nuo Lietuvos politikos? Šiuose rinkimuose, jei neklystu, vėl dalyvaus V.Landsbergis ir nauji veikėjai kaip R. Paksas… Jei dar į prezidentus nusprendęs neiti A.Valinskas balotiruotųsi į EP, manau šie rinkimai pasižymėtų ypatingu rinkėju aktyvumu..

P.S. vardan objektyvumo le. paštu pateiksiu klausimus mūsų atstovams EP, jei kas atsakys, tai paviešinsiu..

Na vardan objektyvumo nereikia pamiršti ir ką Izraelis daro Palestinoje

Tai turėtų būti didžiausiu šio amžiaus absurdu, bet 10 proc. Amerikiečių tiki, kad tai yra tiesa. Buvęs konstitucines teisės profesorius, dabartinis JAV prezidentas Barack Hussein Obama yra kaltinamas pažeidęs JAV konstituciją, kuri draudžia prezidentu tapti ne Amerikoje gimusį pilietį.

Jis arba gimė Kenijoje arba turi Indonezijos pilietybę.

Klausimai dėl jo pilietybės dar kilo rinkimų kampanijos metu ir ligi šol nenutyla. Priešingai įgauna pagreitį ir net 12 valstijų prasidėjo teisminiai procesai, kelis kartu nesėkmingai buvo bandyta kelti bylas Aukščiausiame teisme. Štai faktai, leidžiantis kelti tokius gandus:

Barack Obama atsisakė viešai parodyti savo ligoninės gimimo liudijimą.

Kenijoje gyvenanti Prezidento močiutė teigia, kad jis gimė Kenijoje.

Kenijos ambasadorius neneigia, kad Obama gimė Kenijoje.

Pagal tuomet galiojusius įstatymus, jeigu vienas iš tėvų yra ne Amerikos pilietis, kad automatiškai vaikui būtų suteikta Amerikos pilietybė, vienas iš tėvų turėjo Amerikoje gyventi 10 metų, 5 iš jų po to kai sukanka 14. Barack Obama mama jo gimimo metu turėjo tik 18 metų.

Vienintelį kaip savo pilietybės įrodyma Barack Obama pateikė 2007 m. Havajų valstijos išduotą sertifikatą.

Tačiau jis neįrodo jo gimimo čia, tia tik įrodymas, kad jo pilietybė yra registruota čia.

Įrodyta, kad sertifikatas yra užsienyje gimusiems piliečiams formos.

Tai dar ne viskas, kai Barack Obama Mama išsiskyrė su savo vyru iš Kenijos, jį ištekėjo už Indonezijos piliečio ir kartu su juo išvyko gyventi į Indoneziją, čia mokyklą lankė pats Barack Obama. Nors Indonezijos mokyklos tuomet leido mokyklą lankyti tik Indonezijos pilietybę turintiems asmenims. Mokyklos dokumentuose jis užregistruotas jau patėvio pavardė ir kaip Indonezijos pilietis, plius kaip musulmonas. Dar – jis lankėsi Irane, tuomet, kai tai į šią šalį buvo draudžiama įvažiuoti Amerikos piliečiams.

Na gandų ir faktų Internete galima rasti ir daugiau, bet manau šitie svarbiausi, kuriais ir bandoma kelti bylas ir anuliuoti Prezidento statusą Barack Obama.Kaip matosi daugelis iš jų prieštarauja sau patiems ir yra suvelti. Pačios teorijos šalininkai yra lyginami su 9/11 konspiracijos šalininkais, o paslaptis turbūt išliks tokia pat, kaip Bušo pergalė prieš Alą Gorą.

Tuo tarpu pats Barack Obama teigia, kad tokie gandai jam sukelia šypseną. Tvirtai tikintys, kad Obama gimė JAV remiasi factchek.org tyrimu patvirtinančių Havajų valstijos sertifikato tikrumą. Tiesa svarbus faktas, kad šios organizacijos vadovas pinigais rėmę Barack Obamą rinkimų kampaniją

Kritikai konspiracijos kūrėjus vadina nesveikais, kurie tiap nemėgsta prezidento, kad bando paskutinius šiaudus jį nuversti. Suprask – iš pavydo, čia viskas buvo sugalvota. Tačiau net ir teorija netikintys pripažįsta, kad Barack Obama galėtų paviešinti savo originalų, ligoninėje išduotą gimimo liudijimą. Kuris būtų geriausias argumentas, akimirksniu išsklaidysiantis visas abejones.

Kenijos pasididžiavimas atsisako tą daryti, motyvuodamas, kad tai yra privatus dokumentas ir nereikia pažeisti jo teises. Kai priešingai kariškis Mccain, kuris gimė Panamos kanale esančioje karinėje bazėje, bet Kongreso dėka, ši teritorija pripažint tolygi Amerikai, paviešino savo originalų gimimo liudijimą ir teigė parodysiąs visus kitus dokumentus, kokių tik būtų paprašyta.

Tą buvo padarė ir kiti prezidentai. Tad kodėl Barack Obama nenori paviešinti šio dokumento, taip sukurdamas geriausią argumentą konspiracijos šalininkams. Juk dabar tai netik privatumo klausimas, bet ir pagarbos Amerikos konstitucijai klausimas. Kodėl Barack Obama to nepadarė?

Tikiuosi viršuje matote video, nes state.gov tinklapis kartais durnioja. Na jei ne, tai visą tekstą galite perskaityti čia. Tikrai žaviuosi V.Ušacko veikla. Nato užsienio reikalų ministrų suvažiavime sukritikavęs norą atnaujinti bendradarbiavimą su Rusiją ir taip į savę atkreipęs viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį, V.Ušackas dabar atsiima pirmuosius dividentus iš Amerikos už tai, kad nesirinko veto. GO Ušackas !!!!!!

Bandau rasti sveiką logiškumą absurde, šviesą prieblandoje, giją labirinte ir t.t. V.Romanovo noras siekti prezidento posto – tik savę matančio ambicingo mažo fiurero troškimas ar prastai apgalvoti viešieji ryšiai? Kaip ten bebūtų V. Romanovas net netapęs pretendentu į kandidatus, iš visų rinkimų dalyvių, sulaukė didžiausio dėmesio užsienio žiniasklaidoje. O jei tiksliau – Didžios Britanijos žiniasklaidos.

Vakar dienos Edinburgo pagrindinis laikraštis “Evening news” apie šią naujieną rašė pirmame puslapyje, kuriame išspausdino beveik visą puslapį užimančią Romanovo nuotrauką, kurioje jis laiko iškėlęs ranką kaip Hitleris, o prie nuotraukos užrašas – “Hail Vlad” Pats straipsnis palankus V. Romanovui, jame Edinburgo “Hearts” savininkas pristatomas kaip realus kandidatas, kuriam tereikia surinkti 20 000 parašų ir pasivaržyti su kitais rimtais kandidatais. Net jo rėmėjų nuomonių buvo, kurios teigė, kad jis kaip filantropas yra populiarus Lietuvoje, kur susilaukė palaikymo. Hm.. turbūt turėjo stebėtis skaitytojai, kurie geriau jį isivaiduoja, kaip kad nuotrauka paironizavo..

Apie V. Romanovo norą trumpai užsiminė ir Rusijos informacijų agentūra RIA Novosti

Apie tai rašė ir visą D. Britaniją aprėpianti medija. Iš BBC sport straipsnio Romanov wants Lithuania’s top job liko tik pakeista naujiena apie jo nepatvirtinta registracija į pretendentus. Įdomu, kad straipsnyje Jame Charlie Mann teigia, jog V.Romanovas seniai svarstė dalyvauti politikoje, net rengęs balius su aukštais vyriausybės nariais ir buvo šio elito rate.

Times online linksmiai išsijuokę iš šio Romanovo nepasisekusio noro ir pasiūlė jam kaip nekatalikui bandyti kandidatuoti į popiežius.

Aš pats buvau suglumęs pamatęs šį video. Su ryškiu akcentu V.Romanovas nesugeba nieko paaiškinti žurnalistams, nei ko jis nori kandidatuodamas, nei kokia programa, o absurdiškiausia jo prisipažinimas, kad tokį sprendimą jis priėmė 11 valandą ryto ir jau skubėjo į VRK.

Na jei tai būtų koks Murza gal ir neglumintų, bet tik nė Ūkio banko prezidentas. Tačiau škotų futbolo sirgaliuose V.Romanovo įvaizdis yra visai kitos, daug labiau paaiškinantys šią situaciją.

V.Romanovas jiems žinomas dėl didžiulių ambicijų, vos nusipirkęs Edinburgo Hearts klubą, sirgaliams jis pažadėjo, kad per du metus klubas laimes Čempionų lygą. Klubas dar net nelaimėjo Škotijos lygos. O čia jis pagarsėjo savo diktatorišku valdymu. Atleido geriausia Škotijos vadybininką, prezidentu paskyrė savo sūnų, keitė trenerius kaip kojines. Sirgaliams jis kelia tokias antipatijas, kad tribūnuose jie net skanduoja jį žeminančias skanduotes. Pats V. Romanovas pykosi su žiniasklaida, bei ir čia garsėjo nelogiškais pareiškimais. Žmones praeidami Edinburgo centro šaligatvyje esančią širdį, kuri yra ir klubo emblema, ją tiesiog apspjauna. Sakau jums, atvažiuokite čia ir patys pamatysite – ji pilna seilių..
Toks jo nemylimo mažo, ambicingo fiurerio įvaizdis čia.
Tad ir noras tapti prezidentu neturi stebinti – jis trokšta visko, nors tam ir nėra tinkamas.

Kitą vertus stengiuosi manyti, kad V.Romanovas dar nėra toks beprotis ir turėjo ir protingų kėslų. Na, kad ir pasigerinti savo įvaizdį – paramą turinčiu politiku. Jei ir turėjo tokį tikslą V.Romanovas, tai jis suveikė tik trumpai – Evening news net savo tinklalapyje nebetalpina minėto straipsnio, jį pakeitė į pranešimą apie VRK nuosprendį neįregistruoti V. Romanovo pretendentu. Tad ir čia V.Romanovui viskas pasibaigė tik dar viena patyčia Škotijoje.

Kai net turtingiausios pasaulio šalys kalba apie savo finansines bėdas, ką tokiu metu turės išgyventi skurdžios pasaulio šalys, kurioms turtingos šalys skirdavo nemažą finansinę paramą. Pasaulinis bankas pranešia, kaip teigia AL Jazeera, kad šiemet skurstančios šalys vietoje 207 mlj. dolerių stokos 700 mlj. dolerių.

Kai pats sotus nesi, nelabai norisi dalintis su alkanu. Pasaulinis bankas šiemet irgi turės mažesnias įplaukas iš savo finansinių resursų. Šią pinigų stoką žinoma kaip ir Vakaruose pirmiausia patirs paprasti žmonės. Pasaulinis bankas apskaičiavo, kad vien dėl paramos stokos šiemet, skurdžiausiose šalyse. mirs 2 mlj. vaikų.

Netik paramos apkarpymą turės išgyventi šios šalys. Dėl kriz*s nebėra aktyvus tarptautiniai mainai, tad išvietinių gaminių ar šaltinių nebegaunamos pajamos. Vėliau tas pats scenarijus – mažiau investicijų, bedarbas, apkarpomas biudžetas ligoninėms, mokykloms…

Tarsi maisto ir naftos kriz*s smarkiai paveikusios ir vis dar jaučiamos skurdžiausiose šalyse neužteko. Vyriausybės, tikrai norinčios vesti savo šalis iš skurdo turi tikrą iššūkį.

Pasaulinis bankas norėdamas padėti sudarė specialų 2 milijardai dolerių paramos fondą. Iš jo pirmosios pagalbą jau gavo Armėnija ir Demokratinė Kongo respublika. Fondo pinigai skiriami atstatant infrastruktūrą, lyg injekciją merdančiam verslui. Armėnijoje tai sukurs 280 000 darbo dienų, nors pinigų suma nesiekia net puses to, kas Lietuvoje investuota į naują prekybos centrą.

Vilties gali teikti ir balandžio 2 dieną vyksiantis G20 susitikimas Londone, kuriame šeimininkausianti D.Britanija jau kuria pagalbos planą, pagal kurį turėtų būti sukurtas naujas paramos fondas remsiantis aiškią naudą atnešiančius projektus kaip “maistas už darbą”.

Tai bus irgi iššūkis išsivysčiusioms šalims. Ar jos laikysis politikos, kad kiekvienas gelbėjasi kaip moka? Ar priešingai patirtas sunkmetis leis mums labiau suprasti kitus ir kaip svarbu yra padėti vienas kitam. Kokiu keliu jus eitumėte?

Aišku, kad Rusiją. Tačiau tai dar nereiškia, kad visai nemyli ir Lietuvos. Platoniškai ar kitaip – myli, bet NATO man vis dar lieka vadovaujama vienos šalies ir jos vadovo, šį karta jis yra B. Obama, kuris jau gerą laiką yra iki ausų įsimylėjęs Rusiją, kurią visaip vilioja ir į pasimatymą pasikviest bando. Bet viskas nuo pradžių.

NATO ir Rusijos bendradarbiavimas užšalo rugpjūtį, per Gruzijos karą. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Na tarkim, kad ir šeimininkas Baltosiose rūmuose. Amerikos prezidentu tapo ne griežtas respublikonas McCain, kuris per Gruzijis- Rusijos karą, dar labiau už Bush’ą ėdė rusus, kuriems norėjo atrėžti gyvą odą už šį karą, bet geraširdis B.Obama, kuris per tą karą buvo atostogose Havajuose ir tik leptelėjo kažką, niekas nebe pamena ką, bet suprask jis mane, kad nevisai gražiai Rusai pasielgė.

Kaip ir reikėjo tikėtis, net B. Obamos išrinkimas nepakeitė to, kad Amerika užsienio politikos reikaluose ir toliau rūpinasi tik savo pačios interesais. O čia svarbi problema Obamai yra Iranas su savo branduoliniais planais. McCain’as netyčia buvo leptelėjęs, kas subombarduos nafik visą tą Iraną. B.Obama užtai nusprendė ieškoti labiau diplomatinio būdo – jis paprašė Rusijos bendradarbiauti siekiant nuginkluoti Iraną. O Rusija, jei norėtų galėtų tai padaryti – juk kam čia paslaptis, kad jie ir teikia visas medžiagas Iranui.

Kad suviliotų Rusiją bendradarbiavimui, B. Obama žada labai daug – net atsisakyti priešraketinio skydo Europoje. Tų pačių, kurių įvedimui tiek stengėsi Lenkijos ir Čekijos politikai. Taip pat B.Obama nebenori kalbėti apie greitos Ukrainos narystes NATO. Ir jis visai nepaiso, kad Rusija tik telkia ginkluotę sienoje, dislokuoja puoliamasias raketas, atsisako nusiginklavimo sutarčių. Amerika nuolaidžiauja Rusijai ir toliau bandys ją suvilioti, tam ir reikėjo atnaujinti NATO ir Rusijos santykius.

Dar prieš išvykdama į Briuselyje vyksiantį NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą, kuris turės spręsti šį klausimą, H. Clinton žurnalistams pasakojo, kaip svarbu atnaujinti ir gerinti santykius su Rusija. Akivaizdu, kad tai buvo jos tikslas.

Tačiau vakar vykusiame susitikime H.Clinton susidūrė su prieštaraujančiais šiam žingsniui, tarr kurių irjų mūsų ministras V. Ušackas. Tikrai gerbiu jį už šį žingsnį. Pirma, jis parodė, kad mūsų parama Gruzijai yra tikra ir mes sąjungininkų nepamirštame. Antra, jis tikrai išsakė logišką poziciją – santykiai su Rusija nutraukti dėl jos neteisėtų veiksmų Gruzijoje ir Rusija nevykdo savo pasižadėjimų dėl kairų išvedimų, karinių bazių…

Lietuva turėjo veto teisę, kuri būtų neleidusi atnaujinti santykių su Rusija, bet V. Ušackas ją nepasinaudojo. Puikiai ji suprantu ir įsivaizduoju ką Amerikos lobistai galėjo jam pasakyti. Amerikai dabar taip svarbi Rusija, kad toks mūsų išsišokimas būtų mums brangiai kainavęs, net šimtas Gvantanamo kalėjimų Lietuvoje nebūtų atpirkęs kaltes.

Ir vakar Gruzija, buvusi tokia aktyvi Amerikos sąjungininkė, tiek daug iš jos tikėjusi, patyrė pralaimėjimą. Nes, kai Obama per inauguraciją kalbėjo apie viso pasaulio taiką, žinojo, kad visas pasaulis tėra viena Amerika.

Britanijos užsienio sekretorius David Miliband BBC naujienoms sakė, kad Gruzijos reikalai nebus užmiršti. Absurdiška tai girdėti ,H. Clinton pareiškimo apie naują šviežią startą su Rusija, kontekste.

Tačiau skaudžiausia mums tai, kad vakar pralaimėjo ir Lietuva. Mes sugebėjome tiktai papurkštauti arba tapti tai šunimis, kurie loja, kai karavanas juda. Tai suteikė proga D. Rogozinui pašiepti Lietuvą, kuriai atseit nesikišti į suaugusiųjų žaidimą. Skaudu, bet tiesos jo žodžiuose yra.

Draugų Respublikonų nebeliko. Sveiki, atvykę į B. Obamos pasaulį, kuriame jeigu Amerikai reiks rinktis tarp Rusijos ir Lietuvos, ką ten – jei tarp Rusijos ir posovietinių Rytų Europos valstybių, ji pasirinks Rusiją.

Beliko palaukti, kiek dar toliau nusirenginės B.Obama ir ar toliau jis nepaisys Rusijos ginklavimosi, ar visa tai padės nuraminti Iraną? Sužinosime dar negreitai, bet aš jau dabar noriu apsigyventi bunkeryje.

Paskaitymui:
Nytimes: Clinton Wants to Include Iran in Afghan Talks
BBC: Nato woos Russia on Afghanistan
Balsas.lt: Ar B. Obama išduos sąjungininkus Vidurio ir Rytų Europoje?

Blogosfera apie tai:

Politologas.lt: Obamiškos užsienio politikos ypatumai