Churchill.lt

Norėjau čia kaip ir pridurti šį tą prie kolegos zepelinius įrašo Déjà vu iš Afrikos. Įrašą kolega parašę perskaitęs Eugenijaus Maldeikio straipsnį kviečianti padėti Afrikai. Kolegai blogeriui neįtiko, kad Maleikis savo siūlyme padėti Afrikai nepaminėjo kad Afrikai iš tikrųjų nereikia pagalbos, nes ji yra kvaila ir dykaduone. Tam įrodyti zepelinius remiasi K. Majerso laišku, kuriame jis Afriką nupiešia kaip kontinentą kurio gyventojams svarbiausia tik daugintis, nuo bado išgelbėti vaikai tik bus apipjaustyti ir ims ginklus į rankas, o pati Afrika gali save išgelbėti bet to nenori ir tampa priklausoma nuo paramos kuri ją tik žaloja. Na ir žinoma parama Afrikai yra korumpuota, padedanti užsidirbti suinteresuotoms pusėms, o ne skurstantiems Afrikos gyventojams.
Nesiginčysiu su šiais terminais, priešingai – tame laiške yra parašyta tiesa.
Tačiau tai ne naujiena labdaringosiose organizacijose ar savanorišką veiklą Afrikoje dirbantiems žmonėms. Priešingai jie žino daug daugiau apie baisiąją Afrikos pusę ir gali papasakoti dar daug mus šokiruosiančių dalykų. Tačiau vistiek jie aukoja savo gyvenimus ne karjeros siekimui, didesniems algoms, o savanoriškai pagalbai Afrikoje. Kodėl?

Niekada nelyginčiau situacijos Afrikoje su Europos šalims. Taip Afrika turi daug iškastinių išteklių, gerų fermų ir jos visos priklauso Amerikiečiams ar seniems kolonistams ir viskas kas jose pagaminama keliauja iš Afrikos. Nieko nelieka Afrikai. Net Mcdonals kompanija seniai atrado Afriką ir turi savų žemių. Toks yra kapitalizmas – turtingieji turi apetitą tapti dar ir dar turtingesniais, o skurstantis dar labiau skursta ir tai vyksta globaliai su padalintu pasauliu. Korumpuotos valdžios Afrikoje tik remiamos vakarų valstybių, kol jų fermos ir kitos vertybės priklauso jiems. Ir ta pati Amerika remia Liberijos valdžią, savo buvusios kolonijos, apie kurią kalbėjo zepelinius. Zimbabvės prezidentas Mugambis pabandė atiduoti fermas Afrikiečiams ir to rezultate Vakarių Valstybių buvo uždėtas apribojimais bet kokiai tarptautiniai prekybai, šalies ekonomika žlugo, o Pats Mugambis visos vakarų žiniasklaidos yra piešiamas kaip tironas.
Domintis plačiau tomis temomis, vėliau tik šlykštu darosi girdėti G7 pažadus gelbėti pasaulį ar laukti stebuklo iš valdžios, kur svarbiau yra pinigai nei žmones. Tad vienintelė viltis palaikyti bent kokią gyvybę skurstančiose šalyse ir lieka savanoriškoje veikloje.

Tačiau čia tinka zepelinius skeptiškumas, nes ištiesių jokio romantiškumo čia nėra. Dideliems idealistams svajojantiems apie herojišką gelbėjimą nepatarčiau savanoriaut Afrikoje – per daug kartų teks nusivilti.

Pirmiausia Afrikoje tu negali visko priimti asmeniškai ir dovanoti ko nors vietinėms gyventojams. Jie dovanas stengsis tik parduoti, o kitą dieną šimtai jau prašys to paties iš tavęs. Net jei mažas vaikas maldaujančiomis akimis sakys tau, kad jis serga maliarija ir prašys pagalbos, tu turi būti tikru niekšu ir pasakyt NE

Tu visada su savimi turi turėti smulkių pinigų, nes prie tavęs gali prikibti vietinė policija, be priežasties tiesiog prikibti ir policininkas pasakys, kad jis mėgsta alų. Tuomet tu jam turi nupirkti alų, čia ne kyšis – tik “dovana” ir policiją tave paliks ramybėje.

Moterims savanorėms teks taikytis prie vietinių tradicijų – jokių kelnių, galvą turi dengti skara. Daug vietinių tradicijų mums atrodo keistos ir neteisingos, bet jų mąstymas keičiasi lėtai ir vienas nepatenkintas baltaodis nieko ten nepakeis, tad tenka derintis ir gerbti vietinę kultūrą.

Vien gerais norais nieko nepasieksi. Galbūt gali atrodyti gražu nuvažiuoti ten ir pastatyti vieną kitą vandens pompą geriančio vandens neturinčioms šeimoms ir išvažiuoti, tačiau tai atneš nulį naudos. Visa vystymosi programa remiasi sustainable development principu. Pagal jį į savo veiklą tu visada turi įtraukti vietinius gyventojus, kurie ir turi daryti pokyčius. Tu gali rasti pinigų būtinoms medžiagoms, tačiau viską pastatyti turi patys gyventojai. Taip savanoriui teks ilgai aiškinti kaip viską daryti. Kol jie tikrai supras gali užtrukti ilgai, daug ilgiau nei kad viską darytum pats vienas, tačiau tik taip galimi kokie pokyčiai, nes vėliau jie galės gyventi savarankiškai ir išmokyti kitus.

Mums lengva būtų juoktis iš afrikiečių kvailumo, kad jie buki ir nori tik daugintis. Tačiau ko norėti iš vietinių gyventojų kurie neturi galimybės gauti net elementariausio pradinio išsilavinimo ar suvokimo, kurį turime mes. Būtent dėl to išsilavinimas ir žinios iš savanorių yra didžiausias turtas kurį jie gali duoti Afrikai.
Daug pokyčių padaryta keičiant žiaurias tradicijas, yra kur atsisakoma mergaičių apipjaustymo ar kitų baisių tradicijų. Vietines mokytojos jau 6 -9 metų amžiaus vaikams aiškina apie masturbaciją – “taigi mergaites sušlapinat savo du pirštus ir …”
TCE projektas principu “door by door” moko visus apie Živ Aids ir kodėl svarbu naudotis prezervatyvus (kurie masiškai dalinami nemokamai), kaip prevencija prieš šias ligas.
Pagalius į ratus čia kyša išorinės jėgos, net vietiniai laikraščiai ima ir parašo, kad prezervatyvai yra vakarų sąmokslas, jose slypi virusas skirtas išžudyti Afrikiečius. O ir katalikai su popiežiumi priešakyje drausdami naudoti prezervatyvus kaip velnio išmokslą nekiek nepadeda. Tai tik tampa naujais argumentais temai, kad būtent vakarų valstybių valdžia yra suinteresuota, kad Afrika būtų tokia skurdi ir skurstų toliau.
Žinoma ne visi klausys pamokslų, bet yra daug žmonių kuriems baltaodis yra autoritetas ir jie net kopijuos viską ką tu darai ar sakai. Tai užtruks daug laiko, bet po truputį pokyčiai mentaliteto ir mąstyme pas vietinius vyksta.

K. Majersas savo laiške rašė, kad nėra prasmes išgelbėti Afrikos vaiką, nes vėliau jis pataps kalašnikovo savininku ir žudiku. Bet kodėl nepaminėti daugybė projektų, kaip childrens town, kurie siekia pasiimti iš gatvės vaikus ir suteikti jiems būtiniausią išsilavinimą ir sukurti geresnią ateitį? Ar jie vėliau tik išvažiuos iš Afrikos? Jei jie taip nori – kodėl ne, emigracija vyksta visame pasaulyje. Tačiau daug iš jų lieka ir padeda savo šaliai. Jei pasidomėtumėt, tai 70 – 80 ar daugiau procentų narių vystymosi projektuose yra vietiniai afrikiečiai. Be jų pagalbos šie projektai turbūt ir nevyktų.

Na dar daug galima rašyti apie tai ir įrodinėti, kad parama Afrikai jau seniai nebėra aklas pinigų ir maisto atidavimas, o vėliau jau kaip nors. Paskaičius Unicef ar Humana People To People ataskaitas galima rasti daugiau gerų pavyzdžių apie pokyčius čia. Tik va dar daug reikia nuveikti.

Nebandysiu piršti jums savosios nuomonės, dėl daug ko galima ginčytis ir vystymosi programose. Nors galite ir manyti, kad Afrika yra dundukų šalis, kuriai vienintelė įmanoma pagalba yra kastracija. Jūsų nuomonė, tebūnie.

Tikiuosi, kad bent jau zepelinius ar kiti taip nesmerks tų kurie nusprendė kitaip. Kad ir kaip žiūrėtume problemos vistiek lieka ir juos egzistuoja. Netikiu, kad tiesiog sėdint sudėjus rankas juos ims ir išsispręs…