Gruodžio 10 d. šalia Oslo miesto Salės buvo uždarytos gatvės. Ant šalia esančių pastatų stogų budėjo juodai apsirengę snaiperiai, kurie skanavo aplinkinius ir buvo pasiruošę peršauti galvą tam kas kels pavojų JAM. Ištiesti raudoni kilimai prie Salės lauke JO. JAV (Jungtinių Amerikos Valstijų) prezidento Barack Obama (foto, nytymes.com), kuris savo mintyse dėliojo kalbos fragmentus, kuri turės, visam pasauliui stebint, paaiškinti gan nemenką paradoksą.
Dar visai neseniai pats JAV prezidentas pasirašė po įsakymo išsiųsti 30 000 papildomų karių ir aktyviai teisino šį savo sprendimą taikos labui. Tokiais pat veiksmais ir retorika užsiiminėjo ir buvęs JAV prezidentas George Bush. Šiek tiek skiriasi kaip pasaulis reaguoja į identiškus skirtingų JAV prezidentų veiksmus. Jei George Bush buvo apšauktas karo nusikaltėliu, tai Barack Obama jau žingsniuodamas ant jam ištiesto raudono kilimo skaičiuoją paskutines minutes iki kol jam bus įteikta Nobelio taikos premija.

Karas ir taika nebuvo vieninteliai kontrastai apie kuriuos tą vakarą galėjo galvoti JAV prezidentas. Pati Nobelio taikos premija gali sukelti dviprasmiškų jausmų. Ją įkūrė mokslininkas, kuris tapo įžymiu ir susikrovė turtus dėka dinamito išradimo, kurį dar jam esant gyvam naudojo teroristai, anarchistai, revoliucionistai kelti sumaištį ir betvarkę visuomenėje. Taigi už pasiekimus taikai visuomenės veikėjai, jų tarpe jau ir Barack Obama yra apdovanojami piniginiu prizu, kuris įsteigtas iš turtų, kuriuos atnešė išradimas tapęs įrankiu taikos griovimui. Toks kontrastas gali būti heterotopijos pavyzdžiu. Terminą sukūręs Michel Foucault jį pavartojo apibūdinti, kad kiekviena vieta gali egzistuoti tik būdama priešingybė kitai vietai. Dvi priešingybės – karas ir taika visada egzistuos ir bus pasiektos tik kartu egzistuojant ir jų priešingybėms.

Pasibaigus kviestinių operos dalininkų pasirodymui susirinkusieji Oslo miesto salėje nurimo ir laukė kol savo kalbą pradės Nobelio komiteto pirmininkas Thorbjorn Jagland. Jo kalba turėjo atremti ne ką mažesnį iššūkį – ji turėjo paaiškinti kodėl 2009 m. Nobelio taikos premiją gavo būtent JAV prezidentas Barack Obama. Prisipažinsiu, kad manęs Nobelio komiteto sprendimas ne nustebino. Priešingai visiškai juos suprantu ir neįsivaizduoju nieko kas geriau būtų tikęs šiai premijai. Tiek pats 44-as JAV prezidentas, tiek pati Nobelio taikos premija yra Utopijos, kad mes galime gyventi geriau, susikurti idealų pasaulį, kuriame nebus vietos blogiui. Thomas More savo knygoje aprašydamas Utopiją aprašę nežinomoje vietoje esančią salą, kurioje pasiektas idealus gyvenimas, sukūręs tokią utopiją jis buvo arčiausiai originalios Utopija reikšmės, kuri graikų kalba reiškia”no plae”. Arba kitaip vieta, kurioje mes nesame. Tačiau pasauliui ir žmonijai evoliucionuojant ir tobulėjant kai kurie utopijos rašytojai pastebėjo, kad mes dabar jau gyvename kažkieno kitų utopijoje. Juodaodis asmuo JAV prezidento poste yra pačios JAV praeities utopijos išsipildymas dabartiniu laiku arba tiksliau Dr. Martin Luther King Jr. laikų JAV utopija. Dr. King svajonių utopijos apie šalį, kurioje juodaodžiai yra lygus su baltaisiais korta buvo žaidžiama visą Barack Obama rinkimų kampanijos metu.
Šalis buvo pilna plakatų kur šalia Dr. King nuotraukos puikuojasi Barack Obama nuotrauka ir užrašas:”The dream comes true ” Barack Obama buvo hiperbolizuojamas kaip daugelio Amerikos utopijų, kurias gerai neįmanoma apibūdinti, bet jas vienija vienas bendras bruožas – gyvenimas tampa geresniu, išsipildymas. Neveltui Barack Obama išrinktas prezidentu buvo lyginamas su Mozė ir jam lipdoma Mesijo etiketė. Čia pat turime ir jau seniai žmonijoje egzistuojančią kitą utopiją – taiką pasaulyje. Daugeliui utopijos rašytojų taika pasaulyje yra neįmanoma ir pasiekiama tik sulaukus pasaulio pabaigos. Galima suprasti kokį sunkų darbą turi nuveikti Nobelio taikos komitetas kasmet ieškodamas kam įteikti apdovanojimą, o svarbiausia įrodydamas pasauliui, kad taika tikrai įmanoma. Tad kas daugiau tiktų įrodymui, kad utopinę pasaulio taiką įmanoma pasiekti nei nauja utopijų realizavimo ikona Barack Obama.

Savo kalboje Thorbjorn Jagland sprendimą Nobelio taikos premiją skirti Barack Obama ginė hiperbolizuodamas neužbaigtus Barack Obamos darbus kaip Guantanamo kalėjimo uždarymas, kontraversiškus sprendimus kaip Rytų Europos ginybos skydo atsisakymas. Ir iš to kylusi išvada, kad Barack Obama atvėsino temperatūra tarptautinėje politikoje prisiminus Gazos karą išvis nesuprantama. Čia pat savo kalboje Mr. Jagland tarsi atsižadėdamas minties, kad Barack Obama nuveikę reikšmingus apdovanojimui darbus pradeda teisintį idėją apdovanoti premija avansu pavadindamas tai “call to action”. Pozicija jis išsakė tikrai sklandžiai, tačiau galbūt ir pats jausdamas, kad to bus negana štikinti pasaulį savo kalbą pabiagia, bežiūrėdamas į Barack Obama, JAV prezidento jau minėtų geriausiu rinkiminiu koziriu:

When Martin Luther King, Jr., received his award, he had proclaimed his dream that “my four little children will one day live in a nation where they will not be judged by the color of their skin but by the content of their character”, but there was still a long way to go from dream to reality.
Mr. President, we are happy to see that through your presence here so much of Dr. King’s dream has come true.

.

Tuomet atėjo eilė Barack Obama kalbai. Ją jis pradėjo prisipažinimu, kad yra nevertas premijos ir visą likusią kalbą tęsę tema, kurią vėliau vakarų spauda pavadino karo gynyba. Leiskite man pabrėžti, kad jo kalba buvo išties nepaprasta, palietusi daug gilių temų ir verta perskaityti ir nagrinėti dar nekartą. Tačiau į jo kalbą kaip ir į viską šiame įraše žiūrėsiu per utopijos prizmę. Pirmiausia Barack Obama kaip tikras utopianistas dabartinį pasaulį mato netobulą ar tiksliau pasakius žiaurių ir reikalaujantį tobulinimo. Tačiau ir čia Obama susiduria su visų utopiansitų problema – kaip nustatyti ribą tarp laisvės ir pareigos. Barack Obama bando mus įtikinti, kad Antras Pasaulinis karas ir Amerikos vaidmuo jame davę mums pamoką jog jėgos įsiterpimas yra būtinas taikai. Tačiau iš antro pasaulinio karo galime pasimokyti ir kitų pamokų. Naciai kūrė savo utopiją vieno iš gyventojų sluoksnio išnaikinimo pagrindu. Barack Obama kalboje nurodė priešus teroristus, kuriuos matyt karas turėtų išnaikinti, bet galbūt naciai mus išmokė, kad taip siekti utopijos neįmanoma?
Retoriškai ši kalba buvo tobula, joje išdėstytos vertybės neginčijamos, tačiau jeigu pabandytume pamiršti FIlosofinius nukrypimus ir pradėtume bandyti išsakytas mintis taikyti praktikoje ar analizuoti jos jau panaudojimą suprastume, kad viskas tikrai daug sudėtingiau . Kaip nustatyti kada JAV gali išsikišti gindama laisves ir žmonių teises, kodėl ji tylėjo daugelio konfliktų metu? Galiausiai kalboje, kurioje Obama net kelis kartus minėjo DR. King nebuvo nieko konkretaus pasakyta apie Irako ir Afganistano atvejus.

As someone who stands here as a direct consequence of Dr. King’s life’s work

Tokia pat retorika apie karo svarbą ginant savo šalį ir kad teisybė jo pusėje galėtų pasakyti ir D.Medvedev karui su Gruzija ar Čėčenija, oi leiskite pasitaisyti – beveik tokią pat kalbą jis JAU pasakė.

Tad galbūt ir neturėdamas atsakymų į nepatogius klausimus Barack Obama atsisakė tradiciją tapusio Nobelio premijos laureato interviu CNN, savo vizitą Norvegijoje padaręs labai trumpu.
O man ligišiol neduoda ramybės klausimas ar Dr. King svajojo, kad jo vaikų vaikai gyvens šalyje valdomo Prezidento, kuris vengia televizijoms atsakyti į nepatogius klausimus.
Times žurnalas matyt yra teisus – karas Irake ir Afganistane nebėra buvusios kadencijos palikimas, nuo šiol tai Obamos karas.

Dabar metas būtų persikelti į kitą vietą – klimato atšilimo konferenciją Kopenhagoje. Nobelio taikos premijos įteikimas savaime veda į šią temą, nes ir pats klimato atšilimas buvo paminėtas abiejuose kalbose. Tiek klimato atšilimas, tiek ir Barack Obama utopija negali egzistuoti vieni be kitų kaip balta be juodos. Su vienu žmonija kuria vizijas į geresnį pasaulį, su kitu kalba apie neišvengiamą pražūtį.
Pirmiausia kas man šauna į galvą prakalbus apie klimato atšilimą tai Anthony Trollope dar XIX a. suformuota tezė, kad Dievas yra miręs. Mūsų mintyse ir pasaulio vaizduotėje Dievui nebeliko vietos, o išnaikinus jį iš mūsų gyvenimo mes į savo rankas perėmėm viso pasaulio kontrolę. Dabar jau mes turime galią sunaikinti visą pasaulį. Įdomu pastebėti, kad šalyse kur religija dar vaidina svarbų vaidmenį klimato pokyčiai ir iliuzija į pasaulio pabaigą kultas nėra įsitvirtinęs taip kaip vakarų šalyse, kur Dievas jau seniai miręs.

Klimato pokyčių teorijai nėra taip lengva rasti atitikmenį tarp utopijų. Pirmiausia žinoma kas šauna į galvą tai, kad tai yra Apokalipses pavyzdys. Kaip ir pastarosios krypties rašytojai, klimato pokyčio aktyvistai kalba apie pasaulio pasaulyje greitai įvyksiančią globalią tragediją, kurią sunkiu konkrečiai apibūdinti, bet ji paišoma baisiausiomis spalvomis. Kopenhagos konferencija buvo pradėta filmuku visus turinčiu nugąsdinti – mergaitė pabunda tarp smėlio ir išdžiuvusiame pasaulyje.

Kaip ir visi apokalipsė rašytojai, kad ir Marksas, klimato pokyčių aktyvistai, na bent jau kai kurie, tiki, kad tas pokytis pasauliui yra privalomas ir mes nieko negalime pakeisti, kad jis neįvyktų.

Tačiau pati Kopenhagos konferencija prieštarauja šiam apokalipsių bruožui tarsi savaime sakydama jog dar kažką pakeisti galima, taigi visiškai prie apokalipsių klimato pokyčių negalime jos priskirti.

Teorija turi ir arkadijos bruožų, nes kaip ir Arkadijos filosofai klimato pokyčio aktyvistai tikina, kad technologijų tobulėjimas tik padarė žalos pasauliui ir privalome grįžti atgal į gamtą.

Vis dėlto geriausiai šių dienų tendencijas kalbant apie klimato pokyčių teoriją paaiškina sugretinimas su teologija. Nes kaip ir gerais biblijos laikas mes žinome, kad artėja pasaulio pabaiga ir lig iš naujos Mozės gauname dešimt Dievo įsakymų, kurių laikantis galime išvengti pasaulio pabaigos. O svarbiausia, kad kaip ir religijoje klimato pokyčių teorijoje varomoji jėga yra baimė..

Tai, kad Klimato pokyčių teorijos nereikia ir net neįmanoma nagrinėti moksliškai, pastebėjo ir Martin Cohen labai taikliame straipsnyje “Beyond debate?”, kurį praėjusią savaitę publikavo Times Higher Education žurnalas

Mokslo natūralus bruožas yra abejoti, tačiau abejoti klymato pokyčių teorija neleidžiama. Priešingai, bet kokios abejonės ja prilygsta šventvagystei. Tačiau jeigu vis dėlto išdrįstam pasidomėti labiau ir ieškoti mokslo šioje teorijoje randame, kad vis dar nėra pakankamai įrodymų iškeltai teorijai. Vien graudžiai juokinga matyti kaip žiniasklaidoje ir politikoje terminą klimato atšilimas pakeitė terminas klimato pokyčiai, nes pirmasis terminas gan ženkliai lenkėsi su realybe.
Žaidimai įvairiais netiksliais grafikais, neužbaigti tyrimai, tikrai mokslas negali padėti Klimato pokyčių aktyvistams pagrįsti savo “call to action” Tada prasideda manipuliacija įvairiomis nuotraukomis siejant baimę planetoje.
To pavyzdys yra Al Gore filmas, kuriame nėra nieko daugiau kaip tik melo ir neteisingų faktų, bei manipuliacijų žmonių jausmais.
Tą Al Gore daro ir su poliarinėmis meškomis, kurios tapo klimato pokyčių simboliu, o tiksliau su viena nuotrauka kuriose jos užfiksuotos. Ją matote viršuje šio straipsnio. Ją Al Gore rodo norėdamas įrodyti, kad dėl klimato atšilimo tirpsta lediniai ir tai sukelia pavojų planetos gyvūnams, kaip šioms nuotraukoje užfiksuotoms poliarinėms meškoms, kurios pagal Al Gore neteko savo namų.
Tačiau šios nuotraukos autorė biologijos studentė Amanda Byrd buvo pasakiusi, kad tuo metu kai buvo daryta nuotrauka poliarinėms meškoms negrėse joks pavojus.
Tie ledai tebuvo laikina žaidimo aikštelė meškoms jos lengvai galėjo pasiekti saugią sausumą.
Tokių tyčinių faktų iškraipymų yra pilnas žodį tiesa savo pavadinime turėjęs Al Gore filmas.
Jau anksčiau minėtame straipsnyje Martin Cohen bando ieškoti atsakymo į tai kodėl žmonės taip lengvai patikėjo klimato atšilimo aktyvistais kaltindamas dėl to bandos jausmą ir randa daug panašių istorijų naujo amžiaus istorijoje, bei galiausiai apie visą susidariusią situaciją padaro griežtas išvadas:

Today, global-warming “deniers” have all been told they must fall into line with “the science”. But this is not science, this is propaganda And we are not being asked to be more rational but to suspend our own judgment completely. That, not “runaway climate change”, is the most dangerous threat to the world today.

Tačiau man klimato atšilimo teorija puikiai derinasi su jau anksčiau aptarta tema – utopijos kūrimu žemėje. Pasaulio istorija nedulkėja bibliotekoje, o kartojasi kasdienybėje. Mes ir vėl kuriame savus dievus ir pasaulio pabaigas, o visos žmonijos gyvenimas varomas tais pačiais dviem jausmais – viltimi ir baimė.

It´s hard to speak about the book because of its controverse author. Al Gore – like all politicians – has his fans and enemies. Some pray for him, others make fun of him. I would like to say: let’s forget about Al gore – and concentrate on what he wants to tell us.

Unfortunately that’s quite impossible, because 70% of what the author talks about – is himself. He starts the book with a recollection of his unsuccessful election campaign, that he lost to George W. Bush. Later, he repeatedly tries to shed his mortification by criticizing Bush and his adminsitration.

To me, global warming is an important issue, because it touches our most important problem – we are too many. Lately, our population has been growing extremely fast. If this trend continues, 2050 new years eve should celebrate 9,5 billion people alive. Such a big number of people destroying earth can damage it very easily. Unfortunately, Mr. Gore doesn’t invite me to a discussion – instead, he is inviting the reader to a monologue, which reminds me of a middle-age church priest’s sermon.

The end of the world is here – when THAT DAY comes, the savers receive gratitude and all sceptics will have to admid that they were wrong. That’s how he finishes his books’ introduction. I have to admit that after reading this, I wouldn’t usually have continued with this book; but I forced myself because I really wanted to write this review.

Democrat Al Gore is loyal to his party line and uses the same demagogy as Barack Obama. Elements of which are exaggeration and appealing to our feelings. Instead of arguments and evidence he gives us drastic examples.

I feel this book is writen for young people, more exactly US teenagers. It sounds strange to me when sometimes this book is seriously offered as a read for everybody. It makes you feel like an idiot, because the explanations in this book are so extremely dumbed down: you read a few simple sentences and look at a lot of pictures.

Colorful imagines make the book interactive. Al Gore leads you on an excursion around the world. Like the ghost of Christmas he appeals to our conscience and shows us how much we damage this world. Do you still disbelieve in global warming ?

As a final argument, demagog Al Gore compares global warming with how cigarettes harm your health, more specifically – lung cancer. His reasoning goes like this: scientists haven’t found or proven the cause of lung cancer – the same holds true for global warming. We can only make logical explanations from what we do and see. There was a time when we didn´t believe that cigarettes harm our health – like now we don’t believe in global warming, but changes happening in the world are so clear it’s impossible not to believe anymore.

Al Gore, all the time weaving his own story into the doomsday scenario he’s describing, at the end gives us a heart-breaking example – the story of his sister, who died from skin cancer, because she smoked too much. Al Gore, powerless to save her, saw the looming disaster too late. The way he writes about the hope in her eyes, full of tears, during the last moments of her life is so emotional, I believe a lot readers were crying at this point. After this, how could anyone dare to keep asking questions about the evidence of global warming ?

The book is useful because you can find a lot of ideas about contemporary man, who doesn’t care about his surroundings and what he leaves behind. Also, this book is a good manual on general demagogy. But I didn’t get what this book has to do with global warming. If you also didn’t find what you were looking for in this book – don’t worry. Al Gore its not Global warming. If you don’t believe Al Gore, it doesn’t mean that you don’t have to believe in Global Warming.

Kalbėti apie knygą sunku vien dėl kontraversiško jos autoriaus. Alas Goras kaip ir priklauso visiems politikams turi gerbėjų ir priešų. Vieni jį dievina, kiti iš jo šaiposi. Pasakyčiau, kad pamirškim apie Alą Gorą ir tiesiog paanalizuokime ką jis šitoje knygoje nori mums pasakyti. Deja tai neįmanoma, nes pats autorius 70 proc. savo knygos kalba apie save, o pradeda knyga nuo nelaimingų jam prezidento rinkimų, kuriuos jis pralaimėjo dabartiniam JAV prezidentui Bushui (In your face). Vėliau dar ne kartą knygoje savo nuoskaudas išlies kritikuodamas Busho administraciją.

Globalinis atšilimas yra svarbi tema, nes paliečia vieną iš svarbiausių mūsų problemų – mūsų per daug. Pastariuosius šimtmečius žmonių populiacija augo ypač greitai. Tokiais pat tempais augant 2050 metus turėtų sutikti jau 9,5 milijardai žmonių. Toks didelis skaičius žmonių kartu žalodami žemę gali palikti didelius pėdsakus. Alas Goras deja savo knygoje nekviečia manęs į diskusiją, jis kviečia į monologą, priminanti viduramžių laikų bažnyčios kunigo pamokslą.

Pasaulio pabaiga jau čia, kai ateis TA DIENA, gelbėtojai bus pamaloninanti, o visi skeptikai privalės pripažinti, kad klydo. Taip jis baigė savo knygos įžangą. Prisipažinsiu – po tokio sakinio, jokiu būdu nebūčiau skaitęs šios knygos toliau, bet iš paskutinių jėgų prisiverčiau tik dėl knygos apžvalgos.

Demokratas Alas Goras lieka ištikimas savo partijos linijai ir naudojasi tokia pat demagogija, kokia dabar užsiima Barack Obama. Tirštinamos spalvos, apeliuojama į jausmus, argumentus ir įrodymus keičia drastiški pavyzdžiai.

Knygos auditorija yra jaunimas, o tiksliau Amerikos paaugliai. Dėl to keistai kartais atrodo, kai knyga rimtu veidu siūloma įsigyti visiems iš eilės. Galite pasijusti kartais idiotu, nes jums aiškinama kaip idiotui. Su daugybę paveikslėlių ir vos keliais sakiniais.

Spalvingos iliustracijos knyga paverčia interaktyvia. Alas Goras veda tave i eskursiją po pasaulį, kaip Kalėdų Šventa Dvasia apeliuodamas į tavo sąžinę rodo, kiek daug tu atnešei žalos šiam pasauliui. Vis dar netiki globaliniu atšilimu?

Demagogas Goras meta paskutinį ginklą – lygina globalinį atšilimą, su cigarečių žala sveikatai, o tiksliau plaučių vėžiu. Mokslininkai galutinai neįrodė kas kaltas tiek dėl plaučių vėžio, tiek dėl globalinio atšilimo. Mes tik turėdami sveiką nuovoką galime lengvai suprasti, matydami poveikį ir savo darbus. Mes kažkada netikėjome, kad cigaretės kenkia mūsų sveikatai, kaip dabar netikime Globaliniu atšilimu, bet pokyčiai tokie akivaizdūs, kad nebeįmanoma to netikėti. Visą laiką knygoje pasaulio pabaigos istorija pindamas su savo pačiu gyvenimu Goras randa čia širdį draskantį pavyzdį – savo sesers istoriją, kuri mirė nuo plaučių vėžio, nes baisiai daug rūkė. Jis nespėjo jos išgelbėti, nes artėjantį pavojų suprato per vėlai. Jo sesers paskutinės akimirkos su akyse matomu noru pamatyti viltį aprašytos taip vaizdingai ir graudžiai, kad tikiu nė vienas skaitytojas ir ašarą nubraukė. Ar po to dar kas nors drįstu klausti – o kokie globalinio atšilimo ar to ką tu pasakoji įrodymai?

Knyga vertinga, nes joje gali rasti idėjų apie šiuolaikinį žmogų, kuriam nesvarbu kas aplinkui ji ir ką jis palieka. Dar ši knyga geras demagogijos pradžiamokslis. O ką jį turi bendro su globaliniu atšilimu nežinau. Tačiau jei ir jūs neradote norimos informacijos čia – nenusiminkite. Nepamirškite, kad Alas Goras nėra Globalinis atšilimas. Jei netikite Alu Goru, dar nereiškia, kad turite netikėti globaliniu atšilimu.

P.S. o kas žino tikrą knygos autorių? Čia tie patys vyrukai, kurie rašė jam kalbas rinkimų metu?