Aš nesu iš Rytų Europos, Lietuva nėra Rytų Europoje. Neseniai toks minties blyksnis nušvietė mano galvą. Ir kodėl aš turėčiau būti iš Rytų Europos? Jei tai politinis pavadinimas, po daugiau nei 5 metų narystes Europos Sąjungoje (ES) jis jau turėtų būti pasenęs,nes mes jau turėtume būti viena Europa. Jei tai geografinis pavadinimas, jis to labiau neteisingas. Na niekaip logiškai kartu nesueina faktai, kad Lietuvoje yra “Europos parkas” įkurtas vietoje, kur yra Europos geografinis centras ir tai, kad Lietuva yra iš Rytų Europos. Uralo kalnai atstojantis rytinę Europos sieną yra labi toli nuo pačios Lietuvos. Jungtinių tautų statistikoje Lietuva nėra minima tarp rytų Europos šalių. Tačiau realybę yra tokia, kad mes vistiek dar tiek žiniasklaidoje, tiek tarpusavio žmonių pokalbiuose esame Rytų Europiečiai. Nes nepaisant to, kad galime visaip įrodinėti savo geografinį ir politinį nerytietiškumą, mes taip lengvai neįveiksime stereotipo, kad esame Rytų Europiečiai. Stereotipo, kuris atsirado po antro pasaulinio karo, kad visas po sovietines šalys galima apibūdinti kaip Rytų Europa.

Čia kyla klausimas kiek Lietuva yra pilnai integravusi į ES? Pamenu kaip 2009 metais centrinėje Birminghemo miesto bibliotekoje mačiau didelį švietėjišką plakatą pranešantį, kad greitu metu prie ES prisijungs naujos nares, jų tarpe ir Lietuva. Tuomet jau buvo praėję 5 metai nuo mūsų įstojimo į ES, bet visi bibliotekos lankytojai dar buvo ugdomi, kad ES padidėjimas už Vokietijos ribų dar neatėjo, bet greit ateis. Nežinau, galbūt net ligi šiol tas visą sieną užimantis plakatas ten kabo. Jei taip, gal ir gerai, nes gali atrodyti jog jis yra pilnai teisingas. Manęs nestebina kitų ES šalių gyventojai, kurie vos išgirdę, kad aš iš Lietuvos pradeda demonstruoti savo menkas rusų kalbos žinias, ar tie ES gyventojai, kurie nesupranta kodėl aš nesusišneku su latviu savo kalba. Mane pradžioje šiek tiek žaidė tai jog vakarų Europoje esančiame universitete dėstytojas paskaitose apie ES savo skaidrėse naudoja tyrimus, kurie buvo atlikti tik tarp ES senbuvių ar net kartais žemėlapius, kurie žymi ES teritoriją be Lietuvos joje. Iš pradžių tai mane nuvildavo, bet vėliau supratau, kad reikia tiesiog pripažinti faktą, kad kalbant apie ES užtenka kalbėti apie senbuves nares. Juk ir bandydami nupiešti kokia spalvinga ir skirtinga yra ES jus visada įsivaizduosite skirtumus tarp Italijos ir Ispanijos, Prancūzų ir Vokiečių priešiškumą, bet ne skirtumus tarp Estų ir Bulgarų, Rumunų ir slovakų priešingybes ir pan. Mes čia daugelio vaizduotėje daugmaž panašūs, visi po tuo pačiu po sovietiniu šydu arba kitaip Rytų Europa. Tad nepaisant to, kad ir kiek bandomųjų laikotarpių būtų pabaigusi Lietuva, kad ir kiek ES direktyvų laikytumėmės, tol kol visi ES nesupras mūsų vienų išskirtinumo, kol busime nebelaikomi Rytų Europiečiais, tol manau mes nebusime ES nare.

Save vadinti Europos piliečiu man keblu yra ne tik dėlto, kad be to jog esu Europos pilietis, vistiek pirmiau būsiu laikomas Rytų Europiečiu, bet sunku suprasti kodėl ES gyventojai vien dėlto, kad yra ES gyventojai save laiko Europos piliečiais. Ar pastebėjote kaip dažnai žiniasklaidoje ir net kasdieninėje kalboje Europos sąjunga tapo Europos sinonimu? Dažnai vietoje ES institucija mes sakome Europos institucija, kaip antai Europos parlamentas, vietoje ES parlamentas. Daugelis programų raginančiu dirbti, stažuotis Europoje ištiesių veikai tik ES teritorijoje. Bet luktelėkite bent sekundę. Europoje iš viso yra 50 šalių, ES sudaro 27 šalys. Kas suteikė mums ES gyventojams imti ir pasiskelbti atstovaujant visai Europai? Kai išdidžiai giriamas, kad esam Europos piliečiai, nes turime teisę laisvai keliauti ES, esam siejami ryšiais su kitais ES gyventojais, ar bent karto pagalvojome, kad to neužtenka jog pasiskelbtume 730 mljn. gyventojų turinčio žemyno piliečiu? Kaip turi jaustis Europos pilietis, gyvenantis Europos šalyje, kuri nepriklauso ES, tarkime Baltarusijos pilietis. Ar jis gali vadintis Europos piliečiu?

Realybė yra gan skaudi, kad bežiūrėdamas į draugų ratą, kuri susiradau po gyvenimo svetur matau beveik vien ES gyventojus, nes na juos yra žymiai didesne tikimybė sutikti ES. Žinau ką reiškia “do widzenia”, bet tikrai to paties negalėčiau pasakyti gruzinų kalba. Ir man buvo tikra egzotika, kai ukrainietė, tapo nauja kolegė (ji buvo ištekėjusi už ES gyventojo, taip automatiškai įgavusi teisę čia dirbti). Galbūt sovietų sąjungą pergyvenusiai Lietuvai šios kaip ir kitų po sovietinių šalių gyventojai nėra tokia keistenybė, tačiau užtenka išvykti labiau į vakarų ES, kad suprastum kokia jie retenybė. Būtent todėl ta nauja kolegė iš Ukrainos man atrodė tokia nepažįstama, savo kultūra ir to iš kur ji kilusi. Ironiška, kad taip buvo, žinant jog pats turiu ukrainietiško kraujo.

Todėl dabar drąsiai sakau, kad ES nesuvienijo Europos šalių, bet jas tik dar labiau atskyrė viena nuo kitos. Pirmiausia pačioje ES viduje leidusi susikurti dviem Europom – ES senbuvėm ir ES naujoms narėms. Senajai ir naujajai Europai. Galiausiai ES Europą padalino į dvi dalis – ES ir neES. ES netik nusprendė už mane kokius produktus man vartoti, kokį maistą man valgyti, bet ir kas yra mano draugai. Kartais man atrodo, kad Europa šiandieną būtų vieninga tik jei ES niekada nebūtų susikūrusi.

P.S. Šis straipsnis nė kiek nesusijęs su Eurovizija

Ne už ką pasaulyje, šiuo metu, nenorėčiau būti Čekijos prezidentu Vaclovu Klaus. Kalbama, kad net konservatorių partijos lyderis David Cameronas skambino pastarajam prašydamas ko ilgiau uždelsti Lisabonos sutarties ratifikavimą. To jo prašė ir kiti visoje Europoje ar pačioje Čekijoje gyvenantis Euroskeptikai. Tačiau parama Klausui nė iš tolo neprilygsta spaudimui, kurį jis patyria iš ES autoritetų. Klauso pozicija politiškai jau nieko nebelemia po Airijos spalio 2 dieną surengto referendumo kai šios šalies gyventojai pritarė Lisabonos sutarčiai. Ir bijau, kad čia atsakymo į klausimą kodėl airiai pritarė sutarčiai reikia ieškoti ne sutartyje, o pačiame Europos sąjungos projekte.

foto – 15 min.lt

Šiuo metu aršiai yra diskutuojamas klausimas ar apskritai Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas yra demokratiškas. Kodėl arijos gyventojai vėl turėjo balsuoti dėl beveik nepasikeitusios sutarties? Ar demokratija yra kai gaunamas valdžios norimas rezultatas? Euroskeptikai už Airijos ribų dar labiau puola vietinės vyriausybes prašymais ir jų šalyje rengti referendumus. Tačiau tik viena Arija rengė referendumą, visos kitos ES šalys šią sutartį nusprendė ratifikuoti šalies parlamentuose. Proeuropiečiai tokį ES valstybių sprendimą gina argumentu, kad parlamentarai yra žmonių išrinkti atstovai, tad ratifikavimas buvo demokratiškas. O beto 400 psl tarptautinė sutartis tikrai yra sudėtinga, tad referendumas atrodo kvaila idėja. Prisiekiu Dievu, tikrai pritarčiau šiai nuomonei ir tokiam sutarties ratifikavimui jei ne keli faktai. Pirma tai, kad Lisabonos sutartis yra praktiškai nepakeista Europos Konstitucijos projektas, kuriam Prancūzijos ir Olandijos gyventojai referendumo būdu jau buvo pasakė Ne. Tad vietoje naujos Konstitucijos kūrimo Europos galingieji tiesiog nusprendė nepakeisti sutartį ir joje Prancūzijos ir Olandijos gyventojams nepatikusius punktus (pvz. slaptus tarybos posėdžius) ir ratifikuoti sutartį apeinant visuomenę.
Antras gal ir svarbesnis faktas yra ES projekto atitolimas nuo paprastų žmonių. Ši problema iškelią svarbų klausimą – ar ES projektas yra kuriamas piliečių ir jiems reikalingas ar tai tik dirbtinės biurokratijos kūrinys. Geras pavyzdys yra Europos parlamento legitimumas. Ar tikrai pvz. Lietuvos atstovai Europos parlamente gali save laikyti teisėtais atstovais jeigu juos išrinko tiktai 17 % rinkėjų. Juk net 83 % rinkėjų parodė, kad jiems EP yra nereikalinga institucija. Tad ar teisėtas ir demokratiškas yra jų atstovų ratifikavimas sutarties kuri padidina jų rinkėjams nereikalingo EP galias?
Net jeigu manysite, kad viskas teisėta ir pastarieji sakiniai tik interpretacijos, tai negalite nesutikti su teiginiu, kad ES yra gilioje informacinėje krizėje, kai ES piliečiams neįdomu kas dedasi pačioje ES, o juos sudominti darosi vis sunkiau. Net apie ES rašyti nusprendęs Euroblogas nekarto per savo visą gyvavimą neparašė apie ES reformuojančią sutartį ir jei ne BNS pastangos kažin ar Lietuvos žiniasklaida būtų tuo susidomėjusi. EP rinkimų mažas aktyvumas yra vienas iš šios krizės padarinių. Tad leisti patiems piliečiams nuspręsti dėl ES projekto ateities būtų buvęs didelis iššūkis ES, parodysiantis ant kiek projektas yra subrendęs.

Tie patys debatai Airijoje parodę tą pačią informacijos krizę kai labiausiai diskusijose buvo aptarinėjami vietiniai šalies interesai. Visos bendrijos reikalai piliečiams tiesiog neįdomūs.

Be viso to Airijos referendumas man buvo įdomus ir dėl kito aspekto. Maža šalis ir jos rinkėjai nesudarė net 0,1 % viso ES piliečių skaičiaus sugebėjo sukelti krizę ES, atsidurti centre ir galiausiai tartį lemiamą žodį amžiams visą Europą pakeičiančiai sutarčiai. Tikras paradoksas, nes ES jau seniai svarbiausius žodį taria trys didžiausios šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija. Priėmus Lisabonos sutartį išliks aukščiausio sąjungos organo – tarybos balsavimo pagrindas pagal populiaciją (Qualified Majority Voting), kiekvienam sprendimui turės pritarti 55% šalių ir 65% populiacijos. Arba kitaip tariant nė vienas sprendimas taryboje negalės būti priimtas be vienos iš jau minėtų trijų šalių pritarimo. Tuo pačiu nebeliks rotacinio pirmininkavimo sąjungai. Jį pakeis ES prezidento postas. O prezidentą rinks tarybą, pagal jau minėtą Qualified Majority Voting sistemą. Mažosios šalys visiškai pamirštos. Buvo tikrai šlykštu spalio 2 d. matyti laikraščių pirmuose puslapiuose straipsnius, kad buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blair yra realiausias kandidatas tapti pirmuoju Europos prezidentu. Airijos gyventojai dar nenubalsavo ar pritaria sutarčiai, o didysis ES trejetas jau pešasi dėl naujo prezidento posto. Giliai širdyje vien tik dėl tokios nelygybės ir absurdo norėjau, kad Airija antrą kartą trenktų antausį ES, bet tuo pačiu, dar net nepaskelbus rezultatus, žinojau, kad Airija pritars sutarčiai.

Bet prieš atsakant į klausimą – kodėl Airija pritarė sutarčiai, pirmiau reiktų atsakyti – kodėl šalys apskritai nusprendžia prisijungti prie ES.

Kai ES projektas tik prasidėjo jis turėjo aiškų tikslą – jokio karo Europoje. Na dar Prancūzai norėjo duoti antausį Maršalo planui. Ir tikslas tikrai pasiektas – per paskutinius 50 metų Europoje nebuvo didesnio karo. Tačiau dabar ES projektas neturi savo galutinio tikslo, kuriuo mes siekiam. Mes tik periodiškai didinam ir didinam ES institucijų galias, tačiau nežinome kur tai mus nuves. O kartu su ES stiprėjimu ir panašėjimu į valstybę iškyla identiteto klausimas. Ko save laikote Europos ar Lietuvos piliečiu? Pirmasis atsakymas būtų teisingas. Tad kyla klausimas kas priverčia valstybes atsisakyti savo nacionalinio identiteto ir integruotis į ES? Ir atsakymas paprastas – pinigai. Būtent jie buvo priminti ir akcentuoti Airijai po pirmojo referendumo, kai jie nepritarė sutarčiai. Airija yra viena iš daugiausiai ES subsidijuotų valstybių. Vos įstojusi į ES Airija buvo begalo skurdi, bet dėka ES subsidijų, dar prieš krizę buvo viena iš turtingiausių ES šalių. Tai proeuropiečiai minėjo kaip argumentą kodėl Airija negali nepritarti sutarčiai. O ir krizė atėjo ratifikavimo kelyje pačiu laiku. Bedarbystės ir smunkančios ekonomikos išvarginti airijos gyventojai nelabai beturėjo noro pyktis su ES.

Tai galėjau parašyti ir pradžioje, bet būtinai norėjau paminėti matomas ES projekto problemas, nes po sutarties ratifikavimo jos vėl bus pamirštos. O nesprendžiamos jos tik dides ir dides, kartu didėjant ir jų daromai žalai.

Lisabonos sutartis nėra galutinis ES tikslas. Vėliau ES reikės daugiau ir daugiau galių. Ir bet kokie priešinimaisi sulauks tik dar didesnio spaudimo.

Atrodytų, kad kurdami ES mes tarsi lipame kopėčiomis – vis aukščiau ir aukščiau, nežinome kur, bet lipame ir tik kai užlipsime galėsime apsižvalgyti, tačiau vaizdas kurį tuomet pamatysime gali mums ir nepatikti …

P.S. jeigu jums patinka šio blogo įrašai ir esate Facebook narys, tuomet kviečių jus prisijungti prie blogo puslapio Facebooke, kuris padės lengviau sekti blogo atnaujinimus. Dėkui