Šis klausimas tapo ypač svarbiu, kai šių metų pradžioje Ispanija pradėjo savo pirmininkavimą ES ministrų tarybai. Mane kaip ir daugelį kitų internautų tada glumino neaiškumas. Mes žinome, kad ES vykdomąją valdžią apsiima vykdyti net kelios institucijos, dažnai jų vadovai svarbiausiuose ES įvykiuose susitinka ir kartu išsako savo nuomonę, bet kas konkrečiai iš pavadinime paminėtų institucijų yra lydere vykdomojoje valdžioje? Žinoma galima ir dar paprasčiau paklausti – ar išvis bent viena iš šių institucijų gali būti lyderė ES vykdomojoje valdžioje? Priimtus nutarimus ir esamą veiklą galime laikyti įrodymais tos ar anos institucijos lyderiavimo, tačiau ne tai man dabar bus svarbiausia. Kad tikrai atsakyčiau į šį klausimą analizuosiu kokias galias ES teisės aktai suteikia institucijoms ir kokie yra jų realūs tarpusavio santykiai su kitom ES institucijomis. Arba kitaip – kas turi geresnes sąlygas būti ES vykdomąją valdžia. Paimsiu trys kriterijus savo analizei – Demokratiškumas, Įstatymų leidyba ir atskaitomybė. Kad geriau suprasti kiekvienos institucijos galias, palyginus tas pačias galias su kitomis ES institucijomis. Taigi beliko atsakyti į klausimą kas ES komisija ar ES ministrų taryba gali vadintis demokratiškiausia, turinčią didesnes teises ES teisės aktų leidyboje ir yra labiausiai atskaitinga.

Demokratija

Europos ministrų taryba gali geriau atstovauti visos Europos piliečių ir ES institucijų interesus. Demokratija galima įvairiai interpretuoti, tačiau paimkime du kriterijus – tiesioginius rinkimus, vienodą atstovavimą visoms ES narėms. Europos parlamentas (EP) atrodytų gali būti pavyzdžiu pirmam kriterijui – tiesioginiai rinkimai. Pats EP save vadina vienintele ES institucija tiesiogiai renkama ES piliečių. Tačiau pats EP yra kontroversiškas vietų parlamente pasidalijimo klausimu. Parlamente vietos dalijamos pagal “degressive proportionality” taisyklę. Didesnę populiaciją turinti valstybę gauna daugiau vietų parlamente. Bet. Populiacijos skaičiai remiasi valstybėje gyvenančių gyventojų skaičiumi, o ne piliečių skaičiumi, nors balsuojama vistiek pagal savo pilietybę. Šalims su didele emigracija ši nauja taisyklė buvo skaudus smūgis. Antra, kiekvienas EP narys neatstovauja lygiam rinkėjų skaičiui (Liuksemburgo vienas EP narys atstovauja 65 000 gyventojų, o Vokietijoje išrinktas EP narys atstovauja 828 000 gyventojų). Tad nors ir EP nariai turi pasiskirstyti parlamente pagal politines grupes, o ne valstybinius interesus, vistiek man kiltų daug abejonių ar ši institucija gali būti pavyzdys ES kaip reikia atstovauti visoms ES narėms.
ES komisija tikrai neatitiktų pirmojo kriterijaus dėl tiesioginių rinkimų, nes komisarai nėra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Ištiesių ši institucija galėtų vadintis viena iš labiausiai nerenkamų institucijų ES. Taip pat ji sunkiai užtikrina lygų visų narių atstovavimą. Žinoma tai ginčytina. Pirmiausia, po ES Lisabonos sutarties ne visos ES nares turės teisę deleguoti savo komisarus į komisiją, bus sudaromi kvotai, kelios šalys turės išskirtines teises visada deleguoti, kitaip tariant bus adaptuotos Eurovizijos taisykles. Ir deleguoti komisarai galiausiai pradedami eiti savo pareigas turi prisiekti vadovautis ne nacionaliniais, bet visos ES interesais. Tad atsekti ar lygiai kiekvienos valstybės narės interesams yra atstovaujama nelengva.
Europos teisingumo teismas žinoma pavyzdžiu negali tapti ir neatitinka nė vieno kriterijaus. Jos nariai deleguojami panašiai kaip ES komisarai ir žinoma šios institucijos pareiga ne atstovauti, o užtikrinti, kad aiškinant ir taikant sutartis būtų laikomasi teisės.
ES ministrų taryba atrodo geriausiai iš visų ES institucijų atitinka visus du kriterijus. Ši institucija yra sudaryta iš šalių ministrų, kurie dažniausiai yra išrenkami tiesioginiuose rinkimuose. “Quality majority” balsavimo sistema leidžia užtikrinti, kad svarbiausiais klausimais bus atsižvelgta į ES piliečių daugumą. Taip pat ši institucija gali geriausiai užtikrinti lygų ES valstybių narių atstovavimą, nes visos narės turi vienodą delegatų skaičių. Rotacinė pirmininkavimo sistema sukuria galimybę kiekvienai šaliai valdyti šią instituciją ir sukurti savo prioritetus. Taigi ES ministrų tarybą galima vadinti netgi pačia demokratiškiausia ir geriausiai visas ES valstybes atstovaujančią instituciją.

Teisės aktų leidyba.

ES ministrų taryba turi didesnes galias teisės aktų leidyboje, ES komisija tarią galutinį žodį teisės aktų inicijavime.
ES teisės aktų leidybą procesą galime suskirstyti į dvi dalis – teisės aktų projekto iniciatyvą ir teisės aktų priėmimą. Antrą dalį, pagal Lisabonos sutartį, turėtume skirstyti į dar daugiau dalių – Codesicion procedure (Bendro sprendimo procedūra), assent procedure (Pritarimo procedūra), consultation procedure (konsultavimosi procedūra), cooperation procedure (Bendradarbiavimo procedūra). Taigi kas turi didžiausias galias visuose šiose srityse? Gali atrodyti, kad ES komisija turi monopolį teisės aktų projektų inicijavime. EK siūlo svarstyti tesės aktų projektus ir ne viena kita institucija neturi tokios pat teisės. Tačiau praktikoje yra kitaip, tiek ES ministrų taryba, tiek EP gali EK siūlyti savus teisės aktų projektus. Buvęs Europos parlamento pirmininkas Hans-Gert Pottering kartą pasakė:

The commission more and more is doing what parliament is calling to do. So de facto we do have the right of initiative”

Realybėje iš visų ES komisijos svarstymui pasiūlytų teises aktų, vos 20 procentų autorystę priklauso pačiai komisijai. Net ES teisingumo teismas yra įsitraukęs į leidybos procesą, na tiek kiek pagalbą teisingai interpretuoti teisės aktus galime vadinti įsitraukimu. Taigi atrodo, kad ES komisijos teisė inicijuoti teisės aktus yra stipriai įpareigojanti dirbti kartu su kitomis ES institucijomis. Bet kadangi EK vistiek turi teisę po svarstymo atsisakyti siūlyti svarstymui teisės akto projektą, jie pasilieka sau paskutinio žodžio teisę teisės aktų inicijavimo procedūroje.
Taičiu teisės aktų priėmimo procedūra yra besąlygiškai vien tik Europos parlamento ir Europos ministrų tarybos darbas. Keturios skirtingos procedūros, kurias paminėjau anksčiau nusako kada teisės akto priėmimui reikia abiejų institucijų pritarimo, o kada ES ministrų taryba viena gali priimti ES teisės aktą. Cooperation ir Codesion procedūros reikalauja abiejų pritarimo, bet kitose ES ministrų taryba turi daugiau galių. Nereiktų manyti, kad ES komisija įstatymų priėmime nevaidina jokio vaidmens. ES komisija yra atsakinga už tai, kad ES ir ministrų tarybą pasiektų bendrą sutarimą ir tarpininkauja iškilus ginčytinoms situacijoms. Taigi visos ES institucijos yra pasidalijusios savo vaidmenys visuose teisės aktų priėmimo ir kūrimo procedūrose, bei kišasi visur. Ir nors nedidelė, bet vien tik dėl savo didesnės nei kitų teisės priimti teisės aktus, šiame kriterijuje, kaip ir prieš tai buvusiame geresnes pozicijas yra užsiėmusi ES ministrų tarybą.

Atskaitomybė

ES komisija yra labiausiai atskaitinga institucija Europos sąjungoje. Kad kurią nors instituciją pavadintume atskaitingą ji turėtų atitikti bent du kriterijus – viešos sesijos ir būti kontroliuojamam kitos institucijos. Europos parlamentas savo veiklą grindžia viešumu, kaip kad viešos sesijos kurias galima net tiesiogiai stebėti žiniatinklyje, taip pat lengvai prienami yra visi šios institucijos dokumentai, posėdžių protokolai ir t.t. Tačiau pats Europos parlamentas nėra kontroliuojamas jokios kitos ES institucijos ir neprivalo savo darbą raportuoti kam nors. Niekas neturi teises skelbti apkaltos EP nariui ar atimti jo įgaliojimus už nusižengimus. Europos teisingumo teismo teisėjai nėra atsakingi ES institucijoms. Ginčytinas dalykas ir dėl ES ministrų tarybos atskaitingumo ES viduje. Be abejo jos nariai yra atskaitingi savo šalyse, keičiantis vyriausybei ar vykstant vidaus skandalams keičiasi ministrai, o tuo pačių šalies delegatai taryboje. Tačiau pačioje ES ši institucija neturi realios pareigos atsiskaitinėti už savo veiklą, labiau ji turi tik pareigą informuoti, pvz. Europos parlamentą apie savo programą, atsakyti į klausimus ir pan., beto turi teisę rengti slaptus posėdžius.
ES komisija turi nepalyginamai didesnę atskaitomybę ES ir yra labiau kontroliuojama EP. Pastarasis turi net kelis variantus kaip gali tai daryti. ES piliečių išrinktas parlamentas gali reikalauti ES komisijos parengti specialius raportus, pastarasis taip pat privalo atsakyti į EP narių klausimus. Bet pats svarbiausias faktas yra, kad EP gali keisti ES komisijos sudėti, akivaizdžiai parodydamas, kad atsisakys patvirtinti ES komisiją kol jos sudėtyje bus jei neįtikęs kandidatas. Ką EP jau padarė 2004 metais nenorėję ES komisaru matyti italo Buttiglione. Būtent tai daro ES komisiją labiausiai atskaitinga instituciją ES.

Išvados
Rezultatas kaip ir aiškus. Pasirinkus pirmus į galvą šovusius tris vykdomosios valdžios kriterijus, net du iš jų atitiko ES ministrų taryba, tad akivaizdu, kad ji yra užėmusi geriausias pozicijas būti vykdomąja valdžia ES. BET. Čia yra nemenkas bet, nes kaip parodė mūsų analizė kai viskas ES yra gan susipynę ir kai kuriais atvejais ES komisija turi geresnes pozicijas ir ES ministrų tarybos persvara nera tokia triuškinanti. Painumą galima būtų paaiškinti tuo, kad pati ES turi gan unikalią valdžios struktūra nepanašią nei į valstybių vidaus valdžios struktūras, nei į tarptautinių organizacijų, kaip kad JT. Tai yra unikali sistema, kuri yra “superstate” ir “intergovernmentalism” sistemų mišinys. ES įprasta kai kuriuos klausimus spręsti vienai, kitais kitą sistemą. “Superstate” sistema ES sprendimų priėmimui reikalauja vien tiktai ES institucijų sprendimų, kai tuo tarpu “intergovernmentalism” ES sprendimų priėmimas yra galimas vien tik per derybas tarp ES narių valstybių. Turbūt net ir sakyti nereikia, kad ES komisija atstovauja “superstate” sistemai ir ministrų taryba “intergovernmentalism” sistemai. Faktas, kad mūsų analizė parodė, kad ES ministrų taryba yra užėmusi geresnes pozicijas vykdomajai valdžiai įrodo ir , kad ES nares valstybės dar nėra pasiruošusios aukoti daug savo suvereniteto ES ir kuriant ES vis dar pirmauja “intergovernmentalism” sistema. Bet klausimas yra kiek ilgai šios sistemos dominavimas tęsis ?

foto: vilniaus.diena.lt

Bestudijuodant ES projektą susidūriau su ganėtinai kontraversiškom projekto pusėm. Nusprendžiau, kad į mano klausimus geriausiai atsakytų mano atstovai Europos parlamente (EP). Deja, bet tik 3 iš 12 mano atstovų atrašę į mano el. laišką. Ar tiksliau jų biuro darbuotojai… Kol dar dėlioju klausimus kitiems dviems EP nariams, į mano klausimus maloniai atsakė gerbiama EP narė Radvilė Morkūnaitė

1) 1980m. Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher pavadino Europos parlamentą (EP) “Micke Mouse parliament”. Nors nuo to laiko EP galios augo, tačiau kalbos, kad jis yra netikras netyla. Pvz. apžvalgininko Liutauro Ulevičiaus nuomonė, kad EP rinkimų reikia tik Europos biurokratams (http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=22535026) Kokią Jūsų nuomonė – Europos parlamentas yra tikras parlamentas ar peliuko Mikio parlamentas?

Nuo 1980 m., kuomet M.Thatcher EP taip pavadino, labai daug kas pasikeitė. Visų pirma Europos Parlamento galios nuo 1980 iki dabar buvo stiprinamos bent ketvertą kartų. Prieš 30 metų priimant teisės aktus su Europos Parlamentu turėjo būti tik konsultuojamasi (tačiau į jo nuomonę nębūtinai atsižvelgiama). Bėgant metams su kiekvienu steigiamųjų sutarčių keitimu (1987, 1993,1997, 2004 m.) EP nuomonė tapo privaloma priimant vis daugiau sprendimų. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, šis sričių ratas dar labiau išsiplės. Antra, Europos Parlamento nuomonė tapo privaloma tvirtinant ES biudžetą, skiriant Europos Komisiją, priimant naujas nares. Galų gale, Europos Parlamento Mikių Mauzų parlamentu nebegalima vadinti vien dėl to, kad nuo šių metų vasaros EP kavinėje, kuri buvo neformaliai vadinama „Miki Mauzo baro“, nebėra kėdžių, dėl kurių panašumo į šį personažą ji buvo įgavusi tokį pavadinimą

2) Paskutinieji Europos parlamento rinkimai, kuriose Jūs buvote išrinkta, pasižymėjo ypač dideliu neaktyvumu. Vos 17 % rinkėjų atidavė savo balsą. Ar Lietuvos atstovai EP turi pagrįstą legitimumą kai net 83% LR rinkėjų nusprendė, kad EP yra tiek jiems nereikalingas, kad jie net nedalyvaus jo rinkime.

EP rinkimų aktyvumas (tiksliau, neaktyvumas) – visos Europos Sąjungos problema. Tai, kad į Europos Parlamento rinkimus ateina mažiau rinkėjų nei į kitus rinkimus, iš tiesų atspindi požiūrį, jog ši institucija dar pakankamai toli nuo kiekvieno rinkėjo. Kalbant apie legitimumą – įstatymų leidėjas nurodė, kad rinkimų teisėtumui nėra būtinas konkretus minimalus rinkėjų skaičius. Todėl galime kalbėti tik apie moralinę šio klausimo pusę ir mūsų visų, išrinktų į Europos Parlamentą Lietuvoje, pareigą siekti, kad kituose rinkimuose aktyvumas būtų didesnis.

3) Šioje Kadencijoje EP tarp išrinktųjų yra ir radikalų. Pvz – BNP partija. Ar jie kenkia EP darbui?

Europos Parlamente, skirtingai nei nacionalinėje politikoje, vyrauja argumentais grįstos diskusijos. Man rodos, nei viena partija ar atskiri EP nariai nebando šios institucijos darbo sabotuoti.

4) EP turi abejotiną vietų paskirstymą valstybėms tvarką. Pvz. Liuksemburgo vienas EP narys atstovauja 65 000 gyventojų, o Vokietijoje išrinktas EP narys atstovauja 828 000 gyventojų. Taip pat nerašyta taisyklė, kad daugiau gyventojų turinti valstybė gauna daugiau vietų EP ne visiems galioja. Kaip vertinate tokią tvarką siekiant EP paversti demokratiška ir sąžininga institucija.

Jūsų iškelta problema išties egzistuoja. Didžiosios ES valstybės nepatenkintos tokiu balsų pasiskirstymu (beje, ne tik EP, bet ir ES Taryboje). Tačiau jei balsai būtų paskirstyti proporcingai valstybių narių gyventojų skaičiui, Vokietija turėtų turėti maždaug 164 kartus daugiau narių Europos Parlamente nei Liuksemburgas ir 23 kartus daugiau nei Lietuva. Dalinant vietas griežtai proporcingai gyventojų skaičiui, nepagrįstai padidinama didžiųjų valstybių galia ir sumenkinamos mažųjų valstybių (tokių kaip Lietuva) galimybės apginti savo interesus (viena Vokietija galėtų priimti sprendimus, net ir prieštaraujant visoms mažosioms valstybėms-narėms). Todėl, mano manymu, siekiant užtikrinti tinkamą kiekvienos valstybės interesų apsaugą ir buvo pasirinktas dabartinis kompromisinis variantas.

5) Tyrimai parodė, kad vykstant EP rinkimams rinkėjai renkasi vietines problemas aptariančias partijas, remiamasi patriotiniu, nacionaliniu mąstymu, nors vietines problemos sprendžiamos šalių parlamentuose. Ar tokie netikslūs rinkimai turi įtakos EP darbui sprendžiant visos bendrijos reikalus?

Patekę į Europos Parlamentą, partijų atstovai nacionalinę politiką palieka nacionalinėse valstybėse likusiems ir arčiau nacionalinių problemų esantiems politikams, ir automatiškai koncentruojasi daugiau į Europos reikalus. Antra vertus, rinkėjai dažnai nelabai gilinasi į tikrąsias Europos Parlamento galias, o Europos Parlamento narius dažnai įsiavaizduoja esant visagalius ir galinčius išspręsti visas problemas. Deja, taip nėra.

6) EP tvirtina ir vykdomosios valdžios – ES komisijos sudėtį. Bet ką ES laikytumėte pagrindinę vykdomąją valdžia – ES komisiją ar ES tarybą?

Nebūtų teisinga ES institucijoms priskirti grynai įstatymų leidybos ir vykdomąsias funkcijas. Vis tik EK laikytina vykdomąja institucija, tuo tarpu dėl teisės aktų leidybos institucijos kiek kebliau – čia veikia ir ES Taryba ir Europos Parlamentas.

7) EP yra vienintelis (kartu su JAV kongresu) parlamentas liberalios demokratijos valstybėse neturintis teisės inicijuoti savus įstatymus. Ar Jums netrūksta šitos funkcijos EP?

Visų pirma Europos Sąjungoje nėra įstatymų – tik reglamentai, direktyvos ir sprendimai. O Europos Parlamentas turi teisę inicijuoti rezoliucijas tam tikrais klausimais. Deja, šios rezoliucijos paprastai nėra teisiškai įpareigojančios. Todėl taip, norėtųsi tvirtesnių EP galių teisėkūros srityje. Džiugu, jog įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parlamento galios išsiplės.

8 ) Taip pat priešingai nei įprasti valstybių parlamentai EP neturi priklausomybės vyriausybei ir jokios partinės disciplinos. Kai pvz. įprastose parlamentuose balsavimai tokiais klausimais kaip biudžetas gali keisti vyriausybės sudėtį ar atvirkščiai yra įtakojami vyriausybių ir t.t. Ar tokios partinės disciplinos nebuvimas yra teigiamas dalykas EP darbe?

Kol Europos Sąjunga neįgaus daugiau (kon)federacinės valstybės elementų (ar visi to norime?), tol kalbėti apie nacionalinėms valstybėms būdingus santykius tarp atskirų valdžios šakų nėra prasmės.

9) EP posėdžiauja dviejuose miestuose. Briuselyje ir Strasbūre. Kasmet iš Briuselio pajuda didelė delegacija EP, kuris kraustosi į naują vietą .. ir vėl atgal. Taip švaistomas laikas ir mokesčiai. Ar tai Jums yra priimtina?

Ne, nepriimtina. Tačiau recepto, kaip Prancūziją įtikinti atsisakyti teisės turėti EP posėdžius savo teritorijoje (nes sprendimas šiuo klausimu turi būti priimtas vienbalsiu visų 27 valstybių sutarimu), kol kas niekas neatrado ir nepasiūlė.

10) Kontraversiška, bet niekas neginčija, kad kaskart didėjant EP galioms, mažėja nacionalinių parlamentų galios. ES tenka balansuoti tarp noro stiprinti EP ir nenoro sukurti ES kaip valstybes su savu parlamentu. Ar jus paremtumėte siekius EP suteikti didesnes galias nei nacionalinių parlamentų?

Viena vertus, norėčiau, jog aplinkosaugoje, kur darbuojuosi, Europos Parlamentas turėtų daugiau galių. Kita vertus, neseni įvykiai susiję su EP ir vienu Lietuvos įstatymu, parodė, kad EP priimamais teisės aktais kartais kišasi pernelyg toli į valstybių narių suverenitetą. Todėl man priimtinesnis Europos Parlamentas, nors ir turintis mažiau galių, bet labiau gerbiantis valstybių narių (ir jų nacionalinių parlamentų) suverenias galias.

11) Jei reiktų pasirinkti kurią EP savo funkciją produktyviau ir geriau atlieka – komisijos ir valstybių narių kontrolieriaus ar įstatymų leidėjo, ką atsakytumėte?

Kaip jau minėjau, man regis, kad šiuo metu Europos Parlamentas (galbūt dėl to, kad turi mažokai galių teisės aktų leidybos srityje) kur kas daugiau laiko (nedrįstu teigti, kad visuomet gerai ar produktyviai) skiria valstybių narių kontroliavimui. Nors turėtų būti atvirkščiai.

12) Nors ir EP kontroliuoja kaip veiklą vykdo kitos institucijos, tačiau kas kontroliuoją patį EP?

Tik rinkėjai.

13) ES yra užbaigtas projektas?

Ne, ir manau, ilgai (o gal ir niekad) nebus užbaigtas.

14) Jei Jums reiktų pasirinkti, kas būtų jums priimtiniau – esate Europos pilietė ar Lietuvos Respublikos pilietė?

Lietuvos Respublikos.

Dar kartą dėkoju gerbiamai Radvilei už atsakymus, o mieliems blogo skaitytojams siūlau palaukti kitų dviejų EP narių interviu..

Ar jus žinote, kas yra tokios asmenybės kaip Jolanta Dičkutė, Arūnas Degutis, Gintaras Didžiokas?
Jei spėjote, kad tai mano pradinių klasių mokytojai, tai turėtumėte susigesti, nes tai ne šiaip kas o jūsų išrinkti Lietuvos atstovai Europos parlamente, vieni iš dabartinių trylikos atstovų. Ir pats Europos parlamentas ne kokia Pašlaisčių vidurinės mokyklos mokinių taryba, kad jos nariai būtų nežinomi.

Europos parlamentas -stipriausias parlamentas pasaulyje?

Tai didžiausią elektoratą, po Indijos parlamento, atstovaujanti demokratinė institucija. Šiuo metu ji atstovauja 342 mlj. rinkėjų, taigi vienas parlamento narys atstovauja 436 tūkst. rinkėjų.
Kiekviena bendrijos sutartis vis padidina EP galias, galutinai ratifikavus Lisabonos sutartį, 90 proc. Lietuvoje galiojančių įstatymų bus priimti čia.

Na o pakolkas EP, kartu su ES taryba dalijasi įstatymų leidžiamąja valdžia. Bendru sutarimu jie tvirtina Europos komisijos pasiūlytus teises aktus. Taip pat drauge tvirtina ES biudžetą.
Be teisinių procedūrų pats EP turi ir daug politines galios, viena iš reikšmingiausių – visos Europos vardu formuojama užsienio politika.

Taip pat EP atlieka institucijų ir sąjungos narių prižiūrėtojo vaidmenį ir turi net įgaliojimų atstatydinti ES komisiją.
Vien ko vertas žmonių dirbančių EP skaičius. EP generalinėje asamblėjoje dirba 5 000 pareigūnų.

Aktyvūs kaip nuvaryti arkliai

Taigi ir prieš 5 metus Lietuva pirmą kartą rinko savus 13 atstovų į Europos parlamentą. Jau pati rinkimų agitacija buvo klaidinanti, kai rinkėjams žadama buvo stoti ginti Lietuvos interesų EP. Čia parlamento nariai susiskirsto pagal politines pažiūras ir joms atstovauja, o ne savo šaliai, tad ir rinkėjai balsuoja ne kaip šalies rinkėjai, o kaip Europos piliečiai. Ir tik turėtume melstis, kad taip būtų, nes ką ten mūsų 13 (dabar bus tik 12) atstovų galėtų pakonkuruoti tarkim, kad ir su 99 Vokietijos atstovais?

Nors ir šių mūsų pirmųjų atstovų kadencija oficialiai dar nesibaigė, bet pabaiga jau taip arti, kad galima ir paklausti – ką gi jie nuveikė per šią kadenciją?
Taigi per 5 metus jie turėjo:

60 sesijų Strasbūre, 30 sesijų Briuselyje
120 savaičių darbo Parlamento komitetų ir tarpparlamentinių delegacijų posėdžiuose
60 savaičių darbo frakcijų posėdžiuose
20 savaičių darbo Lietuvoje

Visą tai jei kartu dirbo su savo patarėjais, apmokėtu biuru Lietuvoje, apmokėtais skrydžiais į Lietuvą. Ir per kadenciją visi kartu Lietuvos atstovai EP sugebėjo:

parengti 17 pranešimų

Uff.. ar beverta nagrinėti labiau? Na pabandykime toliau žiūrėti į statistiką. Iki dabar mūsų atstovai iškelė 262 klausimus Europos komisijai. Iš jų net 87 yra vieno A. Paleckio ir 62 L.Andrikienės.
Gerai, kad bent šnekėti atstovai nebijojo, per 5 metus ilgas valandas vykusiose sesijose, Lietuvos atstovai sugebėjo pasisakyt 828 kartus.

Pradžioje neveltui išskyriau tuos atstovus, jie pažymėjo ypatingu neaktyvumu. Per 5 metus Jolanta Dičkutė savo burną plenariniuose posėdžiuose pravėre 9 kartus, G. Didžiokas – 8 kartus. Taip, kai kas per 5 metus tik 8 kartus sugeba išreikšti savo nuomonę, aš dar nekalbu apie klausimus ir deklaracijas, turinčias dar mažesnę statistiką.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad aktyviausių nariai kaip J. Paleckis, L Andrikienė, D. Budreikaitė savo aktyvumu lenkia ir kai kuriuos vakarų Europos atstovus. Tik kažin ar tai guodžia bendrą kontekstą.

Beto kiekybė neparodo ir kokybės. Youtube, europetv ar kitų pagalba žiūrėjau aš mūsų atstovų pasisakymus – beveltiški, dažnai leituvių kalba, savi, patiems sau įdomus apibendrinimai. Išgirst tokių ugningų kalbų – http://www.youtube.com/watch?v=9p9VC_P3Gf8 galiu tik pasvajoti, mūsiškai labiau šnekėjo kaip pelės po šluota ar mirčių chronologai.

Visų narių pasisakymus, keltus klausimus ir veiklą galite rasti oficialioje Europos parlamento svetainėje

Apie parengtus teisės aktus neverta pradėti kalbos, ne dėl jų mažo skaičiaus, bet dėl pačių parlamentarų neišprusimo. E. Gentvilas viešai alfa.lt paimtame interviu pasakė, jog jam nesmagu, nes Europos parlamentas neturi teisės aktų iniciatyvos teisės. Gal kas gali jam pasakyti, kad Europos parlamento narys turi net kelis variantus, kaip paruošti teises aktą komisija, nes priešingai mes rizikuojame jog greit mūsų išrinktas Europos parlamentaras baigs kadenciją čia taip ir nesužinojęs ką daro Europos parlamentas.

Gal E. Gentvilui reiktų paskaityti spalvotas brošiūras apie Europos parlamento darbą, kurios yra dalinamos moksleiviams ekskursijos po parlamentą metu?

Kalbant apie politinę galią formuoti užsienio politiką, neįmanoma nepaminėti V. Landsbergio, kuris prisistatęs buvusiu Lietuvos prezidentu viešai skelbė, kad Rusija tuoj tuoj okupuos ir padalins visą Europą

Turbūt net atsidūręs negyvenamoje saloje V. Landsbergis ant smėlio didelėmis raidėmis užrašytų “S.O.S. rusai puola”.

Parlamentarai bendravo ir su Lietuvoje likusiais rinkėjais. Va tarkime jau Europos parlamento darbo ekspertas E.Gentvilas sugebėjo dalyvauti Klaipėdos miesto savivaldybės rinkimuose ir išrinktas į tarybą, atsisakė mandato. Kadangi rinkimai vyko ne balandžio pirmą, niekaip kitaip kaip tik spjūviu į veidą rinkėjams ir chamizmu tokio poelgio neįvardinsi.

O Laima Andrikienė nusprendė esanti gabi, kaip Gustavas ir kūrė video įrašus, kur bendrauja su papūga:

Rinkimų programos

Žinau, kad tai bus beviltiška, bet bandau knistis dar giliau. Juk ir jau minėta aktyvumo statistika ne viską pasako, politika ne krepšinis. Tad užsukęs į VRK tinklalapį ir jame radęs, parlamento narių partijų buvusias rinkimų programas, su kuriomis jie ir buvo išrinkti į Europos parlamentą, bandau pažiūrėti, kaip buvo jų laikytasi.

Darbo partija. Daugiausia EP mandatų gavusi, savo rikimų programą grindė idėja – “Dirbsime jūsų gerovei” Ir visą programą skyrė vien tik Lietuvos interesų ginimui : Skatinti Lietuvos ekonomikos augimą, kurti saugesnę Lietuvą, peržiūrėti biudžetus ir išmokas, fondus, kad daugiau pinigų ateitų į Lietuvą ir pan.

Peržiūriu Šarūno Birūčio darbą – niekur net neminimas Lietuvos vardas. Taip pat ir su Arūnu Degučiu.
Danutė Budreikaitė prisiminė Lietuvą dukart – visai neseniai pasiūliusi neturtingoms bendrijoms narėms skirti maisto iš ES biudžeto ir seniau, teiravusi dėl Lenkijos kelių, kurie yra svarbus Baltijos šalių susisiekimui su Europa.
Jolantai Dičkutei kaip buvusiai farmacininkei savo pasyvioje veikloje rūpėjo tik farmacininkų reikalai.
Ona Juknevičienė paliko darbiečius

Ar jaučiate darbą mūsų gerovei? Aktyviai apgintus Lietuvos interesus?

Toliau skaitau socialdemokratų programą. Po pompastiškų šūkių kovoti už visų žmonių solidarumą ir gerovę, socdemai žadėjo dėmesio vertus pasiūlymus – Lietuvos nacionalinio kultūros saugojimą. Lietuvos suvereniteto ir identiteto stiprinimą. Nors nesuprantu kaip tai įmanoma daryti, vienu metu ir remiant Lisabonos sutartį, bet tiek to.. Taip pat Lietuvių kalbos apsaugą, naujų darbo vietų sukūrimą.

Ar bereikia sakyti, kad neviename iš socialdemokratų sarašė išrinktų parlamentarų veikloje to neradau?
J. Paleckis rūpinosi aplinkosauga ir žmogaus teisių padėtimi užeuropyje, na o profesiorius V. Landsbergis visos kadencijos metu atrodo norėjo iškelti baudžiamąją bylą Rusijai.
Aloyzas sakalas priminė apie save nekonstruktyviai įvairiausiais klausimais, vieną kartą net apie socialinę apsaugą. Kartą.
Kur čia tas Lietuvos kultūros saugojimas nežinia..

Margarita Starkevičiūtė, išrinkta pagal LICS sąrašą, savo svetainėje skelbia, kad niekada nepriklausė jokiai politinei partijai. Mat kaip, tuomet turbūt LICS programa jai nebegalioja. Taip pat kaip ir E. Gentvilui, kuris pakeitė partiją į Liberalų sąjūdį. Beje, kas prisimena – per rinkimus E.Gentvilas žadėjo aktyviausiai iš savo veiklos rūpintis Baltarusijos interesais?

Valstiečių atstovo G.Didžoko, dėl tokio mažo aktyvumo, programos pažadų pildymo net nenoriu nagrinėti, verčiau tik paskelbti, kad tikrai vienu atstovu parlamente turėjome mažiau. Na ir Liberaldemokratų darbo, dėl amžinatilsio R. Pavilionio, kurį kaip asmenybę tikrai gerbiu, netekties neišeina deramai įvertinti.

Keista, kad rinkimuose į europinius interesus atstovaujantį parlamentą partijos taip ryškiai akcentavo nacionalinius interesus. Nebuvo minimos nei blogos direktyvos kurias gal reiktų keisti ar kitos bendrijai aktualios temos. Tarsi kandidatai eidami į Akropolį, pasiėmę krepšį ir peilį ir visiems pažadėjo čia prisigrybauti, o visi ir patikėjo..

Europos parlamentas – vieta atsibodusių politikų tremimui?

Nors pradžioje ir bandžiau sureikšminti EP vadimenį, bet Europoje ir jau Lietuvoje pasigirsta kalbų, kad nereiktų labai rimtai žiūrėti į šiuos rinkimus, nes Europos parlamentas savo funkcionalumu ir galia nėra svarbus. Kategoriškai su tuo nesutikčiau, bet argumentų manyti priešingai yra. EP tvirtinti teisės aktus gali tik bendru sutarimu su Europos taryba. Svarbiausiais klausimais Europos tarybai nereikia net atsiklausti EP, jam lieka tik patariamasis vaidmuo. Teisės aktus inicijuoja Europos komisija, EP lieka tik jai siūlyti projektus.
K. Glaveckas neseniai EP pavadino politikos dramblių kapinėmis. Suprask – politikai čia yra renkami, kad jų būtų atsikratoma. Ir pirmieji Lietuvos atstovai tą irgi patvirtino. Apie kokią įtaką Lietuvos politikai gali svajoti dabar profesorius V. Landsbergis ar net buvęs laikinas ministras pirmininkas E. Gentvilas?
EP Lietuvos politikai galėjo gerai pailsėti nuo visuomenes dėmesio. Niekas iš žiniasklaidos nenagrinėjo Europos sąjungoje ar pačiame Europos parlamente vykstančių procesų. Ir apskritai tik bernardinai.lt turi skiltį “Europa”. Tad niekas ir nekritikavo, kad parlamente politikai dirbo prastai. O ir rinkėjai nieko neįtars, nes dar daugelis tiesiog nežino ką EP daro ir apklausos rodo, kad net yra manančių jog Dalia Grybauskaitė buvo EP narė ir lipdama karjeros laiptais tapo komisarė. Greičiausiai ne dėl informacijos trūkumo, bet dėl to, kad niekam tai neįdomu.

Tad čia iškyla milijono vertas klausimas. Jei laikysimės nuostatos, kad EP nėra svarbus, o savo įtaką ES Lietuva gali vykdyti per Europos komisiją ir ET, tada kas Lietuvai ir Lietuvos rinkėjams būtų naudingiau – balsuoti už tikrai gerus ekspertus į EP ar balsuoti už jau nusibodusius politikus, kurie EP būtų atskirti nuo Lietuvos politikos? Šiuose rinkimuose, jei neklystu, vėl dalyvaus V.Landsbergis ir nauji veikėjai kaip R. Paksas… Jei dar į prezidentus nusprendęs neiti A.Valinskas balotiruotųsi į EP, manau šie rinkimai pasižymėtų ypatingu rinkėju aktyvumu..

P.S. vardan objektyvumo le. paštu pateiksiu klausimus mūsų atstovams EP, jei kas atsakys, tai paviešinsiu..