Churchill.lt

Daugiau nei dvi valandas praleidau greitojo maisto restorane. Turbūt rekordas. Dėl visko kaltas žurnalas “Istorijos”, kurį pasiėmiau tik pavartyti. Jo tekstai taip įtraukė, kad ir visą dieną būčiau ten praleidęs.

Pasižadėjau daugiau niekada netikėti reklamomis. Kai pirmą kartą pamačiau žurnalo “Istorijos: reklamą per TV, taip ir pagalvojau, kad čia bus eilinis lietuviškas žurnaliūkštis apie melodramas, meilės, skyrybas. Tačiau kai neseniai kolega Andrius Kleiva rekomendavo šį žurnalą nusprendžiau jo paragauti ir nenusivyliau.

Žurnalas taiko ne į žmonių degradacija eilinėm melodramom, o į smalsius žmones, kurie nori žinoti daugiau.

O svarbiausia – straipsnius rašo žmonės, kurie ta tema “gyvena” ar yra labai susiję. Pavyzdžiui Algimantas Čekuolis pats dirbo Kuboje, pačiam Če Gevara, kurio gyvenimą aprašė, Gintaras Urbonas pats kolekcionuoja ginklus, tai straipsnį iliustruot galėjo savo darbo stalu ant kurio šalia ginklų ir medalių rašė apie militariją. Tai suteikia tokio realistiškumo, įtaigumo, meiles straipsniui, kad užgniaužia kvapą ir priverčia pamiršti, kad tu jau kelias valandas sėdi M’cdonalde, be jokio padėklo.

Daug geriau nei toks, vieną kartą Verslo Klasėje buvęs straipsnis apie futbolą, prasidėjęs tokiu sakiniu – “štai ir atėjo man laikas sužinoti viską apie futbolą” KPV? Eidamas į tamsų mišką norėčiau gido, kuris pažįsta aplinką, o dar geriau vietinio gyventojo. Bet tikrai ne tokio, kuris savaitė pastudijavo žemėlapį ir mano, kad žino viską.

Jei jau paminėjau Verslo klasę (kurių straipsniai tikrai ne visada prasideda taip), tai reikia pasakyti, kad pagaliau radau jiems konkurentą. Ilgą laiką jie man atrodė jo neturintys. Keista, kad kai kas bandė juos lyginti su žurnalu Versus. Tai du skirtingi dalykai. Versus rašo labiau žurnalistinius straipsnius ir turi temą – verslą. Na o verslo klasė į žmogų žiūri, kaip į kūrybingą padarą, kuriam įdomu viskas. Tai ir rašo apie viską, kas įdomus protingam ir kūrybingam žmogui, neriboti savęs viena tema. Žurnalas “Istorijos”, taip pat neriboja savęs temos rėmais, tai ir tampa vieninteliu lygiaverčiu konkurentu Verslo klasei. Ko jis lenkia Verslo klasę?

Pirmiausia “Istorijos” numerio temai skiria ne vieną, o kelis straipsnius. Čia nėra vietų, kur per du puslapius viena iliustracija, su viena pastraipa. Na bet tai ir visi pranašumai. Dar daug redaktoriui Vytarui Radzevičiui reiktų pasistengti.

Pirmiausia temų įdomumas. NSO. Nejuokaujat? Aš jau perskaičiau visas knygas apie tai vos pradėjęs lankyti vidurinę mokyklą. Įžymių žmonių biografijos, pasakojimai apie koncentracijų stovyklų viskas istorijos mokykliniam kurse. Gal rašyti verčiau ko iš bendro išprusimo nežinom? Pasaulis keičiasi kasdien, gal verta rašyti apie tai, kas mūsų vaikams bus istorija?

Kai kurie straipsniai versti, bendradarbiauti su užsienio spauda. Niekada tai neatstos originalo (žinokit ir jūs Scientific American).

Kuriant žurnalą mišrainę, su įvairiausiomis temomis, skonio nederėtų gadinti kitokiais ingridientais. Čia randu straipsnį apie muzikantus, stiliuje tinkančiam Pravdai, o galiausiai priedą, grožinę literatūrą, vakaro paskaitymui. Susimildami, verčiau 10 ą kartą skaitysiu Antano Škėmos “Balta drobulė” (knyga man tikrai patiko),kai norėsiu grožines literatūros, o žurnale noriu ŽURNALO.

Ir paskutinis, bet svarbiausias dalykas. Tai man labiausiai patinka Verslo klasėje. Straipsniuose istorijas pasakoja ne rašantysis, o žmonės, sutikti atsitiktinai, susitarius, bet įvairus žmonės. Juk jie ir kuria istorijas. Deja “istorijose” to neradau.

Straipsnyje apie Osvenciną žurnaliste atvirai prisipažįsta gavusi pasiūlymą iš visą šį pragarą ištvėrusio žmogaus susitikti ir išklausyti jo istoriją. Bet ji rašo nesusitikusi, nes būtų nežinojusi ką jam pasakyti. Vietoje tuo susitinka su muziejaus direktoriumi ir aprašo jo darbinius rūpesčius apie tai kur pastatyti kokį stendą.

Kaip jums atrodo kieno ISTORIJA būtų buvusi įdomesnė?
—-
Daug prirašiau, einu verčiau žiūrėti filmą “moksliukų kerštas 3″ (per tv3) vistiek nedaug kas skaitys